Grįžti
Į VDU jaunesniųjų tyrėjų klausimus skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų tema atsako filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis.
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra šis (pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje, ir ne tik) laikotarpis, ir kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio (visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų) dėmesio? Ar turite kokią metaforą/įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Visų pirma, aš nesiečiau karinės dezinformacijos su pandemijos atveju. Antras dalykas, Rusijoje putiniško tipo dezinformacija jau yra vykdoma aktyviai nuo 1999 metų, tik skirtingais etapais ji turėjo skirtingus bruožus. Šiuo metu dezinformacija yra dar susieta ir su taip vadinama „karo tvarka“, kuomet yra įvedama labai griežta cenzūra, o tai reiškia, kad mes matome ne tik cinišką melą, bet ir kitus žodžio laisvės, žiniasklaidos veiklos ribojimo faktus. Pavyzdžiui, žiniasklaidos institucijos ar atskiro žurnalisto, analitiko viešas paskelbimas „užsienio agentu“ yra ne dezinformacija, o faktai, kurie rodo didėjančias represijas prieš laisvą visuomenę ir čia Kremliaus žiniasklaida nemeluoja. Tai yra „melo visuomenė“, kas yra dar visai atskira istorija ir teorija. Taip pat visur yra suderinta karinė cenzūra. Trečias elementas – yra kuriama jau nebe autoritarinė, o totalitarinė, tačiau vis dar grįsta vertikalios valdžios idėja, valstybė. Iš esmės mes matome panašų atvejį į tai, ką regėjome Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – ar tai būtų stalinistinėje Sovietų Sąjungoje ar hitlerinėje Vokietijoje. Melo principai yra labai panašūs ir, žinoma, kad jie buvo sukurti ne per dieną, o per daugelį metų. Putinas iš esmės tęsia daugelį sovietinio totalitarizmo tradicijų.
Ar turite kokią metaforą/įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Priklauso nuo to, iš kurios pusės mes žvelgtume į šią situaciją. Pavyzdžiui, bandant apibūdinti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, ieškoma metaforų, ir jau kurį laiką sėkmingai vartojama ir paplitusi metafora yra „orkai“ ir „Mordoras“. Šie du pavyzdžiai yra paimti iš J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“. „Orkai“ nurodo tam tikrą žmonių grupę, kurios negalima identifikuoti pagal tautybę – nebūtina sakyti, kad čia yra būtent rusai. Jeigu pažvelgsime į jau surinktus duomenis, kas vykdė žudynes Bučos mieste, kuris savo dydžiu prilygsta Marijampolės miestui, tai pamatysime, kad žudynes vykdė ne tik rusų, bet ir buriatų, tuvos ir kitų tautybių asmenys, taip pat Kadyrovo vadovaujami čečėnai. Tad sakyti, kad šios žudynės yra vien tik rusų reikalas, bet tada kyla klausimas, kaip apibūdinti visą šitą neaiškią masę, kuri nori vogti, žudyti, plėšti, prievartauti ir tuo džiaugiasi. Kadangi neturime bendro vardiklio, nėra konkrečios sąvokos, tai ji pasiskolinama iš literatūros ir dabar yra nuolat taikoma šiai masei žmonių, kurie yra vadinami „orkais“, aprašyti. O metafora „Mordoras“ apibūdina visą Rusiją, kuri augina orkų būrius ir negailestingai, banga po bangos, siunčia juos žūčiai. Orkai – būtybės, kurios negeba sukurti pilietinės visuomenės. Žinoma, kad rusai – nėra vien orkai, tačiau putinas jų kraštą pavertė Mordoru ir daugelis žmonių virto orkais. Tokia šiandien žiniasklaidoje yra paplitusi metafora.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai (regionui, Europai) yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų? Įvardinkite šiuos požymius/aspektus.
Dezinformacija nėra taikoma specialiai Lietuvai, todėl neišsiskiria. Mes esame foninė valstybė ir prieš mus yra taikomi taip vadinamieji bendrieji dezinformacijos principai. Šioje vietoje tikrai nesame išskirtiniai. Antras dalykas, Lietuva jau yra įvedusi vieną rimtą saugiklį, t. y. blokavimą Rusijos propagandinių televizijų, ir tai įvykdo kur kas geriau nei Vakarų Europos šalyse, pavyzdžiui lyginant su Vokietija, Prancūzija ar Ispanija. Lietuvoje dar tik pradeda atsirasti tam alternatyvūs ukrainietiški kanalai. Trečias dalykas – pakankamai gerai veikia internetinė aplinka, pavyzdžiui, soc. tinklo „Telegram“ kanalai. Galų gale, lietuvių kalba yra vienas iš labai svarbių būdų apsisaugoti nuo Rusijos dezinformacijos. Jiems tiesiog neapsimoka finansiškai investuoti į gerą (dezinformacijos) vertimą lietuvių kalba. Pagaliau Lietuvos visuomenė yra pakankamai kritiška, pilietiška, rasime daug laisvos ir objektyvios žiniasklaidos ir todėl galime atlaikyti palyginus rimtus propagandinius iššūkius.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo). O galbūt veikia visai kiti dalykai – ką aktualaus matytumėte Lietuvoje?
Šis dabartinis konfliktas yra apibrėžiamas kaip ginkluotas karas, kaip informacinis, ekonominis ir diplomatinis karas. Visose šiose keturiose kryptyse vyksta susidūrimai. Rusija supranta, kad vyksta informacinis karas ir labai aktyviai bando vykdyti savo puolamuosius ir ginamuosius informacinius veiksmus. Vienas iš būdų yra ardyti, griauti sau nepalankias komunikacijos priemones, t. y. vykdyti technologines intervencijas nutraukiant, blokuojant, suimant, draudžiant. Ir taip pat vykdyti informacines intervencijos, t. y. skelbiant sau palankią informaciją, kuriant ir palaikant komunikacinius burbulus, ieškant „penktosios kolonos“ – savo simpatikų ir rėmėjų, tokiu būdu rekonstruojant arba perkonstruojant visą komunikacijos lauką. Savo auditorijos – penktosios kolonos palaikymas nėra vienintelė Kremliaus strategija. Kita remiasi nuostata: skaldyti ir skleisti chaosą jai priešiškoje šalyje, siekiant dezinformacijos srautais kelti paniką, ar skatinti tokias „ultrų“ veiklas, kurios didintų nepasitikėjimą parlamentu, vyriausybe, ginkluotomis pajėgomis, demokratija ar žiniasklaida. Net jei „ultros“ atvirai pasisako prieš Kremlių ir Putina, tačiau savo šalyje kelia chaosą, Maskva tokias grupes tiesiogiai (pinigais) ar netiesiogiai (palankiai atsiliepdami) gali skatinti.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Manau, kad Vakarų Europoje ir Lietuvoje kyla pakankamai skirtingi iššūkiai. Vakarų Europoje ilgą laiką, prasidėjus atvirai Rusijoe agresijai, vis dar buvo žiūrimos propagandinės televizijos laidos. Egzistuoja didelės rusakalbių žmonių bendruomenės Vakarų šalyse, kurios noriai vartoja propagandinę Rusijos televiziją ir giliai, net fanatiškai palaiko Putiną. Tik gruodžio mėnesį, priėmus ES IX sankcijų paketą, Europos šalys atsisuko prieš Rusijos propagandinę žiniasklaidą ir pripažino ją dezinformacijos šaltiniu. Mes tai padarėme daugiau nei metais anksčiau. Vakarų visuomenėms Rusijos dezinformacijos ir propagandos grėsmė žymiai yra didesnė nei Baltijos šalims, kurios sugeba pakankamai gerai tam atsispirti. O Baltijos šalyse kylančios grėsmės yra tos, kad pačios visuomenės yra mažos, technologiškai menkai išsivysčiusios, kad galėtų pačios savaime atsispirti tai įtakai. Kitas dalykas, kad mus pasiekia antrinė Rusijos propaganda, kurią kartais girdime iš Vakarų žiniasklaidos ar opozicinės Rusijos žiniasklaidos įsikūrusios vakaruose ir Baltijos šalyse. Jos, siekdamos objektyvumo ir noro parodyti, ką mano ir teigia kita pusė neretai sulygina aukos ir žudiko, tiesos liudininko ir šantažuotojo, melagio balsus. Ši menama teisinga proporcija sukuria melo ir tiesos lygybę, kas yra absurdas, tačiau kartais, žurnalistai ir žiniasklaida, dogmatiškai siekiantys išlikti objektyviais, tai daro.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra “atspari” dezinformacijai? Kuo tai pagrįsti? Bendrai kalbant, kokias priemones įvardintumėte kaip veikiančias (ganėtinai efektyvias) kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Įvardinkite, pakomentuokite (svarbu Lietuvos ir ne tik patirtis).
Nereikėtų perdėti tariamo jos atsparumo, nors yra ryškūs ženklai ir tyrimai rodantys žiniasklaidos laisvę, piliečių kritiškumą, pilietinės visuomenės tvarumą. Vis dėlto, nereikėtų turėti labai didelių iliuzijų matant Lietuvoje vykstančius įvairius susipriešinimus ir protestus, ypač prisimenant COVID-19 pandemijos laikotarpį, kai paplito ir Šeimos maršai, ir įvairiausia antivakcininė dezinformaciją, kurią aktyviai platino patys Lietuvos piliečiai. Galime įsivaizduoti, kad Rusijos propagandai pasistengus, galėtume tikėtis kažko labai panašaus į vykstančius šeimų maršus, pavyzdžiui, sufabrikuojant kokį netiesioginį probleminį klausimą. Vienas iš tokių pavyzdžių, remiantis „maršistų“ linija, kurią dabar bandoma aktyvizuoti, galėtų būti, kodėl mes palaikome Ukrainos pabėgėlius Lietuvoje, bet nepalaikome savų nuskurdusių žmonių, ir kodėl duodame pabėgėliams nemokamą maistą, palaikome ukrainiečių šeimas, o ne savo pačių nuskurdusias šeimas, kurioms irgi reikia lygiai tokios pačios pagalbos, ir kiti panašūs argumentai. Būtent toks argumentavimas yra labai palankus Kremliui.
Kalbant apie kovos su dezinformacija priemones, šiandien jos Lietuvoje yra pakankamos. Dauguma Lietuvos piliečių labai griežtai pasisako prieš Rusijos agresiją Ukrainoje. Masyvi žiniasklaida, tiek televizija, tiek ir radijas taip pat labai agresyviai ir drąsiai pasisako prieš Putino valdžią. Yra daug antirusiškų, antikremliškų organizacijų. Pagaliau yra specialiai investuojama siekiant susekti Rusijos dezinformaciją ir bandoma ją menkinti. Asmenys, linkę palaikyti Rusiją, atsiduria šešėlyje, tad jų įtaka yra labai nedidelė ir tikrai nereikia prieš juos imtis jokių represijų, nes tai juos tik išpopuliarintų. Todėl nemanyčiau, kad šiandien Lietuvoje turėtų būti taikomos kažkokios papildomos priemonės.
Kalbant bendriau, ką visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti (iškart!), ir kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Nemanau, kad pačiai visuomenei reikia imtis kokių tai specialių priemonių. Šiandien Lietuvoje taikomos trumpalaikės ir ilgalaikės priemonės kovai su dezinformacija yra iš principo pakankamos. Tad tikrai nemanau, kad reikėtų imtis papildomų trumpalaikių priemonių, o, žinoma, ilgalaikės tikrai gali būti reikšmingos. Turi būti padarytas reikšmingas posūkis nuo rusų prie lenkų, ukrainiečių kultūros, pavyzdžiui, kad ir per literatūrą, kiną, teatrą. Turime stengtis labiau suprasti savo regioną, išvalyti jį nuo perteklinės Rusijos kultūros, ją ne pašalinant, o suteikiant kitoms kaimynų kultūroms daug didesnį šansą, gal būt taikant, pozityvios diskriminacijos priemones. Dar prieš keletą mėnesių Lietuvoje nebuvo retransliuojami jokie Ukrainos kanalai, o Rusijos kanalų buvo daug.
Šių pokyčių turi imtis įmanomos kultūros ir švietimo institucijos. Jei kalbame apie kažkokius įvykius, susijusius su dezinformacija socialiniuose tinkluose, tai neabejotinai tą suvaldyti turi imtis tik visuomenė. Jokių „trolių fabrikų“ kurti socialiniuose tinkluose, kaip kad daro Rusija, tikrai nereikia. Kuo labiau pilietinė visuomenė geba gintis pati, be valdžios kišimosi ir reguliavimo – tuo svaresnė yra demokratija ir piliečių kritinis sąmoningumas.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” iš šio (pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje) laikmečio? Ką praradome, ko išmokome? (svarstant apie komunikaciją, dezinformaciją, visuomenės nuotaikas).
Iš pandeminio laikotarpio jau išėjome ir vieninteliu pliusu laikyčiau tai, kad labai paplito nuotolinės studijos ir nuotolinė komunikacija, atsirado nauji kanalai, įvyko nedidelė virtualaus pasaulio revoliucija. Manau, tai labai pozityvus civilizacinis žingsnis į priekį. Kalbant apie karą Ukrainoje, manau, kad mes dar ne nepamatėme visų šio karo pasekmių. Mes vis dar Lietuvoje įsivaizduojame, kad šis karas yra toli, už kelių šimtų kilometrų. Visi įsivaizduoja, kad karas Ukrainoje ir baigsis karu Ukrainoje. Mano manymu, šios grėsmės yra kur kas didesnės ir konfliktas bus taip pat žymiai didesnis, todėl, kad tokia Rusija, kokia ji yra dabar, daugiau nebegali egzistuoti. O pokyčiai Rusijoje sukrės mūsų regioną ne mažiau nei Ukrainos karas. Šis pokyčių laikotarpis tęsis dar labai ilgai, todėl labai sunku prognozuoti, kas vyks toliau.
Interviu atliko Dominyka Lapelytė
Daugiau interviu:
Interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi
Interviu su VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko
Interviu su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi
Interviu su žurnaliste Vytaute Merkyte
Interviu su politologu Lauru Bieliniu
Interviu su medijų eksperte Audrone Nugaraite
