Grįžti
Tęsiame VDU jaunesniųjų tyrėjų parengtą interviu ciklą su skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų lauko ekspertais. Į klausimus atsako komunikacijos ir žurnalistikos ekspertė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Audronė Nugaraitė
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje periodas? Kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų dėmesio?
Komunikacijos klausimai teoriškai sulaukia dėmesio ir yra aktualūs visą laiką. Bet praktiškai dažniausiai apie tai kalbama pagal komunikacijos klaidas, kurios yra daromos, nepriklausomai įtemptu ar ramiuoju metu. Tai rodo, kad mes nepadarome būtinų namų darbų. Karas Ukrainoje yra dar viena specifinė kritinė situacija, susijusi su viešumu, visuomenės informavimu ir bendravimu su tikslinėmis grupėmis. Tikslinga, planuota komunikacija yra tai, kas turės įtakos ir siekiamam rezultatui. Tai akivaizdžiai patvirtino Ukrainos prezidento V. Zelenskio visuomenės informavimo taktika, kai pastoviai, aiškiai yra teikiama informacija yra strateginis instrumentas šitame mišriame kare ne tik suprasti situaciją, bet ir ja pasitikėti.
Kas yra būdinga šio laikmečio jausenai?
Kaip minėjau, šio laiko įvykiai, susiję su tuo, kad mes neišmokome pamokų, kurias turėjome galimybę išmokti. Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, gyvenimas mums tokių pamokų jau yra pateikęs ne vieną. Nuo 1990 m. mūsų Nepriklausomybės atgavimo iki ekonominių krizių, kritinių situacijų, kurios aiškiai parodė komunikacijos svarbą visose minėtose situacijoje. Krizės valdymas remiasi rizikų numatymu, prognozėmis. Ypač didelė reikšmė tenka krizės komunikacijai. Propagandinės komunikacinės žinutės pirmiausia stengiasi paveikti mūsų emocinę jauseną. Todėl krizei turime rengtis iš anksto, kad galėtume jai atsitikus tinkamai valdyti, atsižvelgus į konkrečią situaciją. Mūsų fizinis, psichologinis atsparumas pirmiausia priklauso nuo to, kiek mes esame pasirengę kritinei situacijai.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai, regionui yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų?
Kadangi karas yra ypatinga krizė, skiriasi komunikacijos aktyvumas. Dezinformacijos naratyvai ir sritys, kuriose informacija buvo skleidžiama, visada egzistavo. Šiuo metu suaktyvėjusį dezinformacijos sklaidos srautą, panaudojant įvairiausius kanalus, turime išnaudoti kaip galimybę kaupti patirtį, išvengti klaidų ir padaryti namų darbus. Kitas dalykas – dezinformacija parodo, kiek mes esame pasirengę valdyti savo valstybės vidaus ir išorės komunikaciją. Kokius strateginius tikslus kelia valstybė, bendraudama su tikslinėmis grupėmis ir kokio siekia rezultato. Suinteresuotoji konfliktu pusė visada turi tikslą supriešinti, stereotipizuoti, suskaldyti visuomenės grupes, ypač pažeidžiamas, ir taip palaikyti savo dezinformacinius mitus. Tokiose situacijoje komunikacijos su visuomene svarba išauga dešimteriopai, nes turi būt užtikrinta patikimos informacijos sklaida, pasitikėjimas informacijos proceso dalyviais.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų – komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo. Galbūt veikia visai kiti dalykai?
Šiandien neretai girdime pasakymą, kad informacijos pertekliuje yra informacijos badas. Tai patvirtina teisingos informacijos poreikį kiekvienai tikslinei auditorijai priimtinais informacijos kanalais. Tie kanalai turi būti patikimi, kad žmogui nereikėtų tikrinti gaunamos informacijos. Jeigu su tuo sėkmingai tvarkosi žiniasklaidos priemonės, turėdamos faktų tikrinimą ir kitus instrumentus apsisaugoti nuo melagienų. Tai visai kita situacija su socialinėmis medijomis, kur jau patys vartotojai turi būti aktyvūs ir kritiškai mąstantys. Juk dažnai tie, kurių požiūris skiriasi nuo jų oponento, laikomi priešais. Šeimoje, partnerystėje, komandoje vieni kitus išklausome. Esame auditorija, kuri kalba apie pažeidžiamumą ir atsparumą, vadinasi, ji turi būti psichologiškai saugi ir savyje, ir profesinėje aplinkoje. Esame linkę kaltinti, kad kažkas kažką padarė, bet, visų pirma, turime pradėti nuo savęs, kad galėtume eiti į priekį. Tikiuosi, kad karo Ukrainoje pamokos padės suvokti kitos nuomonės, jos išklausymo svarbą. Kad išklausydami ir suprasdami vieni kitus, galime susikalbėti, surasti bendrus spendimus, o ne pasiduoti propagandinių srautų ir dezinformacijos įtakai.
Kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai Lietuvoje, galbūt ir Europoje kelia dezinformacija?
Dezinformacija apima kelis svarbius veiksnius: išpuolio vykdytoją, veikiamą aplinką ir taikinio pažeidžiamumą. Veikiama aplinka – tai naudojamos komunikacijos priemonės tikslui pasiekti. Taikinio – visuomenės tikslinių grupių – susiskaldymą lemia visuomenėje esamos politinės, socialinės bei ekonominės problemos, kurios tampa sąmokslo mitų pagrindu. Čia ypač aktualus yra kiekvieno visuomenės nario pasirengimas susitvarkyti su iššūkiais. Skaitmeniniame amžiuje nuolat būdami informacijos „jūroje“, neretai elgiamės neatsakingai, kai nepatikrintą informaciją skleidžiame kitiems savo socialinių medijų draugams. Kuo toliau, tuo labiau susidursime su dar didesniais duomenų srautais – ne tik specialistai, bet ir mes – paprasti vartotojai. Dirbtinis intelektas jau dabar gali programuoti tam tikrą šališką nuomonę ar ribojimus, vykstančius skaitmeninėje erdvėje. Kuomet į pasaulį paleidžiame naujas technologijas, kartu privalome išmokti suprasti jų poveikį ir galias. Karo Ukrainoje kontekste turime galimybę suvokti, kokiose vietose mes esame pažeidžiami ir kokią strategiją, taktiką taikysime, kad išvengtume nemalonumų. Svarbiausia suprasti, kad atsakingas komunikavimas yra vienas svarbiausių būdų nugalėti dezinformacijos kare nematomą priešą ir tuo pačiu palengvinti fizines pergales.
Minėjote, kad mūsų visuomenės nariai nėra pakankamai atsakingi, dalindamasi nepatikrinta informacija. Koks yra bendras Lietuvos visuomenės atsparumo dezinformacijai lygis? Ar ji yra atspari?
Šiuo aspektu neturime daug duomenų, kad galėtume kalbėti apie akivaizdžius pokyčius. Tačiau skirtingų valstybės ir kitų nevyriausybinių organizacijų atliekami tyrimai leidžia daryti tam tikras įžvalgas. Atsparumas dezinformacijai yra susijęs su medijų ir informaciniu raštingumu, kas gali būti traktuojama kaip mokymosi visą gyvenimą procesas. Manau, kad mes stengiamės būti atsparūs, aktyvinti savo kritinį mąstymą ir taip padėti sau tikslingai naudoti informaciją. Tolerancijos, empatiškumo ugdymas yra vienas svarbiausių dalykų, suteikiančių galių būti atspariems dezinformacijai ir tikslingai komunikuoti.
Kokias priemones įvardintumėte kaip veiksmingas kovoje su dezinformacija Lietuvoje?
Šaliųįstatymai apibrėžia daug draudžiamųjų priemonių kovoti su dezinformacija. Tačiau būtina daugiau skatinti prevencines, išankstinio pasirengimo, o ne draudimo priemones kovai su dezinformacija. Žmonės patys turi būti sąmoningi, atsakingi. Turime daugiau investuoti į medijų – informacinį raštingumą nuo mokyklos suolo iki brandaus amžiaus.
Ką visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti? Kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Dezinformacijos skleidėjų taikinyje ne tik pati informacija, bet ir atsakingų, patikimų informacijos šaltinių diskreditavimas, kuo siekiama sukelti visuomenės nepasitikėjimą jais. Vadinasi, šitame procese dalyvaujame visi – ir informacijos siuntėjas, ir gavėjas. Visi turėtų imtis to paties – teikti atsakingai patikimą informaciją ir visada tikslingai ją skleisti. Tačiau turime pradėti nuo ugdymo. Jau nuo ankstyvo amžiaus žmogui turi būti formuojamos vertybėmis paremtos atsakomybės. Dar viena problema – turime atskirai sukaupę gerųjų patirčių, tačiau kartais dėl konkurencijos, nenorime tais dalykais dalintis ir bendrauti. Lietuvoje vykdome nemažai projektų dezinformacijos tematika. Tačiau neretai projektas baigiasi, kartu nebeplėtojamos ir to projekto metu gvildentos idėjos, padarytos žvalgos, vertingos ateities komunikacijai, nebėra tęstinumo. Komunikacija ir yra ta sritis, kuri padeda mums susikalbėti ir priimti reikiamus sprendimus.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” iš šio pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje laikmečio? Ką praradome, ko išmokome komunikuodami?
Sąmokslo mitus kuriantys ir dezinformaciją platinantys šaltiniai siekia kelių tikslų – skatinti visuomenės susiskaldymą, nusivylimą savo šalimi, nepasitikėjimą institucijomis. Ypač akcentuodami ir neišspręstas šalių istorinės atminties problemas. Todėl visa tai suvokdami, turime ne tik išgyventi kritines situacijas. Turime išeiti daugiau atsparūs. Ne praradę, o įgiję. Šis periodas – tai mokymosi etapas, skirtas padidinti savo kompetencijas, suvokti, ką ir kaip reikia daryti. Žvelgti per naujus įgytus gebėjimus, išmoktas pamokas, o ne praradimus. Net jei ir aplink siaučia karas, baimė, nežinomybė, mumyse turi būti taika. Būdamas taikoje su savimi padėsi ne tik sau, bet ir tiems, kam iš tikrųjų reikia pagalbos, kurie tuo metu yra karo apsuptyje ar kitoje kritinėje situacijoje. Svarbus mūsų pačių vidinis tikslas – pasimokyti iš šios situacijos ir gera patirtimi pasidalinti su kitais. Būkime solidarūs, atsparūs ir naudokimės patikimais informacijos šaltiniais.
Interviu atliko Dominyka Lapelytė
Daugiau interviu:
Interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi
Interviu su VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko
Interviu su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi
Interviu su žurnaliste Vytaute Merkyte
Interviu su politologu Lauru Bieliniu
