Grįžti
DIGIRES kartu su „Nepatogus kinas“ (medijų edukacijos platformos) komanda, siekdami atnaujinti ir sustiprinti pedagogų, edukatorių bei jaunimo darbuotojų žinias apie medijų mums, o ypač jaunajai kartai, daromą įtaką, o taip pat aptarti, koks medijų raštingumas yra reikalingiausias šiandien, vasario 21 d. surengė virtualią dokumentinio filmo „Ir karalius pasakė: koks fantastiškas prietaisas!“ peržiūrą bei seminarą „Vaizdo medijos: skiria ar jungia?“
Pagrindines filme gvildenamas temas ir problemas „Nepatogus kinas“ vadovo Gedimino Andriukaičio moderuojamo seminaro metu plačiau aptarė DIGIRES projekto vadovė ir vyriausioji tyrėja Auksė Balčytienė bei UNESCO-UNITWIN Medijų raštingumo tyrimų centro mokslininkė Kristina Juraitė. VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorės pasakojo apie vaizdų galią, kvietė „kitaip“ pamatyti mus supantį vaizdų ir pagundų prisotintą pasaulį bei atsakė, kodėl svarbu kaskart savęs klausti – ar tai, ką matome išmaniojo telefono arba kompiuterio ekrane, yra tiesa?
(Ne)etiška informacija ir moraliniai apsisprendimai
Apdovanojimų pelnęs filmas „Ir karalius pasakė: koks fantastiškas prietaisas!“ pristato judančių vaizdų istoriją nuo pirmųjų filmų ir nuotraukų iki šiandieninio Instagramo. Nors vaizdo medijos yra tapusios mūsų kasdienybės ir tapatybės dalimi, tačiau neišsenkančių vaizdų apsuptyje dažnai esame pasimetę ir nežinome, kas tikra, o kas – ne, kas yra „privatu“, o kas „vieša“, kur riba tarp „saugu“ ir „pavojinga“?
Filme paliečiama medijų ir etikos tema, kalbama apie neigiamą vaizdų poveikį. Šių temų kontekste A. Balčytienė, prisiminusi 2015 m. atvejį, kuomet pasauliniu mastu žiniasklaidoje pasirodė jūros į krantą išmesto kurdų berniuko nuotrauka, kėlė klausimą – ar tai yra jautru ir etiška? „Kas mes esame – ar žurnalistas, kuris fiksuoja, ar, visų pirma, žmogus, puolantis teikti pirmąją pagalbą? Tai yra moraliniai apsisprendimai. Apie tai verta kalbėti tiek su mokiniais, tiek ir užduoti tokius klausimus sau pačiam“, – sakė A. Balčytienė.
„Tai tikrai yra problema. Žiniasklaidos atstovai kalba apie tai, vyksta diskusijos dėl žurnalistinės etikos, keliamas klausimas, kas yra etiška informacija? Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad dabar informaciją kuria ne tik žurnalistai, kūrėjai, bet ir eiliniai piliečiai. Būtent jiems reikalingas susivokimas, kaip aš jaučiuosi medijų apsuptyje, kokiomis vertybėmis vadovaujuosi jomis naudodamasis, kuo aš dalinuosi ir kaip tai veikia kitus? Kuo daugiau neigiamos informacijos mus pasiekia, tuo daugiau neigiamų emocijų provokuoja. Ne tik jausmų, bet ir žalingų veiksmų“, – įsitikinusi K. Juraitė.
Kinas kaip meno ir politikos priemonė
Dar viena siužetinė filmo linija – medijos ir politika. Pasak K. Juraitės, medijos ir informacija tapo ginklu, jomis yra akivaizdžiai kariaujama. „Nuo pat kameros atsiradimo pradžios iki šių dienų aktualus ribos tarp kino kaip meno ir politikos priemonės klausimas, bei tai, kiek kūrėjas yra atsakingas už savo kuriamą turinį? Svarbu atkreipti dėmesį, kokia yra kūrėjo perspektyva – ko jis siekia, ką parodo, o ko ne, bei kokiu tikslu tai daro. Mes visi esame informacinio karo lauke, atakuojami dezinformacijos, melagingų naujienų, politinės propagandos. Medijų raštingumas ir galėtų būti to atsparumo stiprinimo priemonė moksleiviams. Bandome apie tai daug diskutuoti ir taikyti praktines priemones. Bet mums tikrai reikia būti akyliems, žvelgti giliau, plačiau. Šis filmas padeda pamatyti daugiau sluoksnių ir pamąstyti apie platesnį kontekstą“, – sakė K. Juraitė.
Norime būti triukšmo ar kokybės dalimi?
K. Juraitės teigimu, kiekvienas turime pasirūpinti savo skaitmenine gerove ir apsispręsti, norime būti triukšmo ar kokybės dalimi. Pasak A. Balčytienės, tam, kad žinotume, kas yra kokybiška, turime ir mokytis iš kokybiškų pavyzdžių. Vienas tokių, pasak profesorės, ir yra filmas „Ir karalius pasakė: koks fantastiškas prietaisas!“
„Kaip šio filmo pagalba gilinti jaunimo medijų raštingumo žinias? Kūrybiniais, analitiniais metodais, diskusijomis, refleksijomis, per klausimų kėlimą, keičiantis nuomonėmis ir perspektyvomis, o taip pat ir kuriant, patiems išbandant vaizdo medijas. Medijų raštingumo idėja ir yra ta, kad turime ugdyti kokybės jausmą, atsakyti sau, koks turinys atitinka mūsų kokybės kriterijus ir jais vadovautis, renkantis bei kuriant turinį. Kūryba be žinių, be medijų ir informacinio raštingumo neįsivaizduojama. Svarbiausia yra žinios, supratimas, vertybinis pagrindas, formuojamas nuo mažų dienų“, – komentavo K. Juraitė.
Kaip tai, ką matome, pritaikyti ugdymo(si) procese?
Profesorės A. Balčytienės teigimu, nuotrauka gali kalbėti apie tai, kas mums rūpi ir sužadinti naujas mintis, idėjas. Tad kaip pasinaudoti mus supančiais vaizdais, ugdant(is) medijų raštingumą?
„Vienas tokių būdų – „Foto balso dirbtuvės“ – įtraukusis mokymosi metodas, kuomet fotografuojame ar padarome ekrano kopiją iš kino filmo ir keliame klausimus: apie ką ji mums kalba? Kokius jausmus sukelia? Kodėl mums tai rūpi? Kaip mes galime pakeisti situaciją, užfiksuotą nuotraukoje? Kokios technologijos panaudotos tam sukurti?“, – pasakoja A. Balčytienė.
Ji taip pat išskiria pamokų metu ar kasdieniame gyvenime lengvai pritaikomą metodą, pavadinimu „Vaikščiotuvės“. „Šis metodas paremtas ženklų, duomenų stebėjimu vaikščiojant ir apmąstant juos giliau. Kuo geriau suprasime vaizdų, žodžių, pranešimų galią, tuo stipriau galėsime ir kažkam atsispirti“, – įsitikinusi A. Balčytienė.
Dar vienas ekspertės išskirtas metodas, naudojamas faktams tikrinti – šoninio skaitymo metodas, taikomas kaskart atsidarant vis naują naršyklės langą, kuriame tikriname perskaitytą informaciją.
Jaunesnio (ir ne tik) amžiaus auditorijai A. Balčytienė siūlo pasitelkti DIGIRES sukurtus edukacinius filmukus. Tuo metu K. Juraitė siūlo į ugdymo(si) procesą įsitraukti ir vaikų tėvams, pasitelkiant sukurtus MIR ugdymo(si), dezinformacijos atpažinimo žaidimus, o taip pat išbandyti patrauklaus formato nuotolinį medijų raštingumo mokymosi kursą VERY VERIFIED.
Straipsnio autorė – Kristina Berksun
