Grįžti
Socialiniuose tinkluose vis pasirodo vaizdų, kuriuose nufotografuotos ar nufilmuotos karvės su skrandyje atverta skyle. Tokias žinutes platinantys asmenys tvirtina, esą tai – ekologinės karvės, maitinamos ne pro burną, bet per šią skylę, siekiant sumažinti karvių išskiriamų metano dujų išmetimą į aplinką. „Melo detektorius“ išsiaiškino, kokia tikroji tokių angų gyvulių skrandžiuose reikšmė.
Ekologinės karvės maitinamos tiesiai į skrandį per specialiai išpjautą angą jų kūnuose, o maistas pašalinamas dar nepasiekęs žarnyno. Taip siekiama sumažinti karvių išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į aplinką.
Melas. Angos, atveriamos karvių didžiuosiuose priešskrandžiuose, nėra skirtos joms maitinti. Per jas stebima karvės virškinamojo trakto veikla, tiriamos gyvulio reakcijos į vienokį ar kitokį pašarą. Procedūra, kurios metu įstatoma fistulė, vadinama fistuliacija. Ji atliekama tik nedideliam kiekiui gyvulių mokslinių tyrimų tikslais. Šios karvės, kaip ir tos, kurioms procedūra neatlikta, maitinasi per burną, be to, tai nėra ekologinės karvės, jos, taip pat kaip ir kitos, į aplinką išskiria metano dujas.
Specialios angos karvių šonuose, į kurias atkreipė dėmesį socialinių tinklų vartotojai, iš tiesų yra fistulės. Chirurgiškai fistuliuotos karvės nėra ekologinės, o tokios angos buvimas tiesiogiai neprisideda prie šių galvijų daromo poveikio gamtai mažinimo, nors netiesioginė sąsaja egzistuoja.
Angos karvių šonuose atveriamos tyrimų tikslais, siekiant geriau pažinti atrajojančių gyvūnų virškinimo procesą ir daryti prielaidas apie tai, kaip karvių organizmas reaguoja į skirtingus pašarus.
Kaip rašoma recenzuotame žurnale „Animals“ publikuotoje apžvalgoje (čia), „Atrajotojo turinys yra sudėtingas pašarų, vandens, fermentacijos produktų ir gyvų organizmų, pavyzdžiui, bakterijų, grybų ir pirmuonių, mišinys, kuris, laikui bėgant ir naudojant skirtingus pašarus, kinta.
Kadangi šios sudėtingos sistemos neįmanoma atkurti laboratorijoje, atrajotojų virškinimo sistemos fiziologijai ir biochemijai tirti (in vivo ir in situ) pasitelkiama chirurginė fistuliacija ir kanuliacija. Siekiant geriau suprasti virškinimo fiziologiją ir vystymąsi, maistinių medžiagų skaidymąsi ir prieskrandžio mikrobų populiacijas, buvo plačiai atliekama galvijų, avių ir ožkų prieskrandžio fistuliacija.“
Netiesa, kad karvės su angomis didžiuosiuose priešskrandžiuose (angl. rumen) per šias ertmes yra maitinamos. Gyvūnai ėda įprastai, per burną, tačiau virškinimo ir atrajojimo procesas gali būti stebimas per fistulę. Šios karvės, kaip ir tyrimuose nedalyvaujančios jų gentainės, į aplinką išskiria šiltnamio efektą keliančias metano dujas, tačiau netiesiogiai fistuliacija gali prisidėti prie šių galvijų keliamo poveikio aplinkai mažinimo. Kadangi per ertmę galima stebėti, kaip karvės organizmas reaguoja į skirtingus pašalus, tai gali padėti nustatyti, kokiu pašaru maitinamas gyvūnas išskiria mažiausiai dujų.
Toks tyrimo būdas nėra naujas. Procedūros ištakos siekia 1822 m., kai daktaras Williamas Beaumontas stebėjo paciento, kuriam dėl šautinės žaizdos skrandyje atsivėrė ir net po gijimo liko ertmė, skrandžio sekreciją, judrumą ir išsituštinimą. 1928 m. buvo aprašyta galvijų ir avių fistuliacija.
Vis dėlto, toks tyrimo metodas kelia daug etinių klausimų, jam smarkiai priešinasi gyvūnų teisių aktyvistai ir bandymų su gyvūnais priešininkai. 2016 m. „Peta“ interneto svetainėje paviešintas straipsnis (čia), kuriuo bandoma atremti šios procedūros palaikytojų argumentus, esą karvės operacijos metu ir po jos nejaučia jokio skausmo, o jų gyvenimo trukmė nesutrumpėja. Straipsnyje akcentuojama, kad atlikus fistuliaciją gijimo procesas trunka 4 – 6 savaites, kurių metu karvės tikrai nesijaučia patogiai. Samprotaujama, kad procedūra atliekama ne mokslo ir gyvūnų, o mėsos pramonės labui. Be to, kritikuojama ir kai kurių veterinarijos mokyklų praktika tokias karves rodyti naujų studentų pritraukimo renginiuose, kuriuose raginama įkišti ranką į karvės skrandį ir jį patyrinėti (čia).
Kai kurių tyrėjų teigimu, fistuliacija anaiptol ne visada naudojama mokslinių tyrimų tikslais, be to, tokia procedūra ir galvijus ginančių teisės aktų nebuvimas skatina galvijų išnaudojimą ir sudaiktinimą (čia).
Anksčiau minėtos mokslinės apžvalgos autoriai sutinka, kad fistuliacijos procedūrą reikėtų atlikti tik labai nedideliam gyvulių kiekiui, be to, karvės su fistulėmis turėtų būti griežtai stebimos, užtikrinama jų gerovė. Vis dėlto, mokslininkų teigimu, šiuo metodu gaunamų žinių kol kas negali pakeisti kiti tyrimo būdai, nors mokslas ir siekia sukurti dirbtinę nuolat veikiančią priešskrandžio sistemą, kurią pasitelkus gyvų gyvūnų išnaudoti nebereikėtų.
