Grįžti Brigita, sausio, 13 2023

Melagingą informaciją rusų kalba tikrinantis žurnalistas Witold Janczys: „Turime visada abejoti tuo, ką matome, girdime ir skaitome“

Vienas iš dezinformacijos kūrėjų siekių – mažinti žmonių pasitikėjimą oficialiomis šalies institucijomis, o tai kelia didelius iššūkius demokratijai. Sutariama, kad Rusijos vykdoma propaganda kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lietuvoje dezinformacija žmones pasiekia įvairiomis kalbomis, tarp jų – ir rusų. Naujienų portalo DELFI.lt žurnalistas, faktų tikrintojas Witold Janczys atskleidžia, kokie dažniausiai pasikartojantys melagingų naujienų rusų kalba naratyvai, kuo jais siekiama bei kaip keičiasi ir su kokiais padidintais iššūkiais profesionali žiniasklaida susiduria skaitmeniniame amžiuje. 

Kokiomis temomis Baltijos šalių gyventojams daugiausiai skleidžiama melaginga informacija rusų kalba?

Nuo karo Ukrainoje pradžios, daugiausiai skleidžiama dezinformacija ir melagingos naujienos, susijusios su šiuo karu. Dėl karo arba kaltinami patys ukrainiečiai, arba bandoma pateikti informaciją, kad rusai turėjo pradėti karą tam, kad galėtų apginti Donbaso ir Luhansko žmones nuo piktųjų ukrainiečių ir pan.

Kartais į Lietuvą patenka melagingos naujienos, kurios yra platinamos Lenkijoje. Manau, taip yra todėl, kad Lietuvoje gyvena pakankamai didelis skaičius lenkų tautybės žmonių, kalbančių lenkų kalba. Kadangi šie žmonės skaito naujienas tiek lenkų, tiek anglų, tiek rusų ir lietuvių kalbomis, juos pasiekia informacija ne tik iš patikimų šaltinių, bet ir iš nepatikimų. 

Pandemijos laikotarpiu pasirodė labai daug klaidinančios informacijos apie skiepus. Dažnais atvejais, šita informacija buvo verčiama iš rusų kalbos į lenkų kalbą, o tada iš lenkų į lietuvių kalbą arba į kitas kalbas. 

Ar aptinkate tam tikrus pasikartojančius naratyvus?

Taip. Yra trys ar keturi pagrindiniai naratyvai, kurie kartojasi: kad Rusija turėjo teisę pulti Ukrainą, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos ir apskritai visos Europos Sąjungos šalių ekonomika neišsilaikys be rusiškų energetinių resursų. Taip pat dažnai pasikartojantis naratyvas, kad Lietuva nėra legitiminė valstybė, arba, kad Lietuvai buvo padovanota Klaipėda, Vilnius ir t.t. Dar vienas naratyvas, kuris nuolat kartojasi, kad ukrainiečiai Ukrainoje arba net Lietuvoje yra įkūrę laboratorijas, kuriose išradinėjami virusai, kuriais jie galėtų sunaikinti rusus. 

Kokia žmonių grupė yra paveikiausia tokioms melagingoms žinutėms?

Visos žmonių grupės yra paveikiamos, kadangi kiekviena žmonių grupė gauna informaciją, kuri yra specialiai parengta taip, kad atitiktų tos grupės poreikius. Tie, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, gauna atitinkamai parengtą informaciją apie sovietmečio laikotarpį. Kaip bebūtų, nepamirškime, kad socialinių tinklų algoritmai yra naudojami tam, kad pateikti žmonėms tą informaciją, kuri juos domina. Tie, kurie rengia šią informaciją, puikiai žino apie šią algoritmų savybę ir tuo naudojasi. Todėl niekas nėra apsaugotas nuo dezinformacijos, net ir paaugliai ar jauni žmonės, gaunantys informaciją infotainment ar entertainment pavidalu.

Kas yra suinteresuotas šiomis melagingomis naujienomis? 

Įvairiai. Tokias melagingas naujienas skelbia Rusijos valstybinė televizija, taip pat prorusiški tinklaraštininkai, tačiau ne tik iš Rusijos, bet ir tie, kurie remia Rusiją, o gyvena Europos Sąjungoje arba net JAV.

Lietuvoje puikus pavyzdys būtų dienraštis „Pravda“ arba „Youtube“ kanalas „интерпретация“ (liet. „interpretacija“), kurio savininkas, lietuvis ponas Ainis Petkus ima interviu iš įvairių Rusijos politikų ir ekspertų. Manau, akivaizdu, kad jis gauna paramą iš atitinkamų Rusijos specialiosios tarnybos struktūrų, kadangi ponas A. Petkus, būdamas Lietuvos autoservisų asociacijos direktorius, paprastai tikrai neturėtų galimybės vadinti savęs žurnalistu ir kalbinti populiariausiųjų dešimtuke esančius Rusijos ekspertus, remiančius Putino režimą.

Kokiose platformose dezinformacijos aptinkama daugiausiai bei kokiais būdais ji labiausiai plinta?

Yra sukurta tikra ekosistema, kurioje informacija kuriama ir teka kaip upė iš vienos platformos į kitą. Be abejonės, tai yra socialiniai tinklai: „TikTok“, „Telegram“, „Facebook“ ir „Youtube“. 

„Youtube“ yra viena pagrindinių platformų šiuo metu, kurioje yra sukurta apstu visokių kanalų, kuriuose yra platinama įvairi vaizdo medžiaga, siekiant pasiekti kuo įvairesnę auditoriją, nuo paauglių iki vyresnio ar pagyvenusio amžiaus žmonių.

Kaip žiniasklaidos ir žurnalistų darbas bei vaidmuo pasikeitė ištikus Ukrainos karo krizei? 

Kadangi žiniasklaidai ir žurnalistams tenka dirbti daugelio krizinių laikotarpių metu, įskaitant ir karų, vykusių 1970, 1980, 1990, 2000 bei pastaraisiais metais, tai vaidmuo nelabai keičiasi. 

Mano manymu, žurnalisto darbą pakeitė ne Ukrainos karo krizė, o technologijų išsivystymas, kadangi dabar informacija gali būti prieinama beveik akimirksniu arba vienu mygtuko paspaudimu. Pavyzdžiui, kokiame nors naujienų ar žinių portale žurnalistas gali pateikti vaizdo medžiagą iš karo fronto linijos. Taip karas tapo žymiai artimesnis. Nors ir nedalyvaujame jame, tačiau gyvename kaip kare ir atrodo, kad karas vyksta aplink mus.

Kas sudėtingiausia Jūsų kaip faktų tikrintojo darbe? 

Mano manymu, tai yra be galo didelis informacijos srautas iš įvairiausių šaltinių, su kuriuo reikia dirbti, sugebėti jį analizuoti, jį patikrinti ir visada abejoti, ar tai, ką tu matai, girdi ir skaitai yra tiesa ar melas. Kitaip tariant, abejoti viskuo.

Ar randate atsakymus į visus klausimus? Ar būna naujienų, kurių neįmanoma dekonstruoti ir išsiaiškinti, tiesa tai ar ne? 

Manau, kad ne. Beveik visas naujienas tikrai galima dekonstruoti ir išaiškinti, tiesa tai ar ne. Tai priklauso tik nuo laiko, kurį tam reikia skirti bei žmogiškųjų išteklių ir jų turimų resursų. Kuo didesnė komanda, kuri dirba su viena melaginga informacija, ypatingai, jeigu ji sudėtinga, tuo lengviau dirbti. Kuo sudėtingesnė melaginga informacija, tuo daugiau reikia žmogiškųjų resursų, ekspertų ir specialistų, kad išaiškinti, ar tai yra tiesa, ar ne. 

Kaip atsirenkate, kurias žinutes tikrinsite? 

Pagrindinis kriterijus, ar ta žinutė yra labai plačiai paplitusi, ar labai daug žmonių ją komentuoja, ja dalinasi, žiūri, klausosi. 

Ką rekomenduotumėte skaitytojams, kaip atskirti melagingą informaciją nuo tiesos?

Daug ekspertų jau yra išsakę savo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau mano rekomendacija būtų visada bandyti išlaikyti kritiškumą ir susilaikyti nuo labai emocingų reakcijų tą pačią akimirką, kada jos sukyla. Mąstykime kritiškai, analizuokime. Prieš priimdami sprendimą, gerai jį apsvarstykime.

Kaip kuriami melagingi straipsniai, vaizdo medžiaga kopijuoja profesionalią žurnalistiką ir kokių pavojų kelia žurnalistų bendruomenei?

Kai kurie dezinformacijos tekstai, melagingos naujienos ar vaizdo medžiaga yra akivaizdžiai ruošiama ir ruošiama labai profesionaliai. Taip profesionaliai, kad imituoja arba kartais netgi yra geresnė nei ta medžiaga, kurią paruošia profesionalūs žurnalistai. Žinoma, yra ir labai žemo lygio melagingos naujienos. 

Tai destruktyviai veikia žiniasklaidą, kadangi žmonės palaipsniui praranda pasitikėjimą žurnalistais ir apskritai nebežino, kuo pasitikėti. Informacijos yra tiek daug, kad tos naujienos, informacija, kurią ruošia profesionali žiniasklaida, kuri dirba ir laikosi žurnalistų etikos kriterijų, tampa kaip lašas informacijos jūroje ir dažnai lieka nepastebėta. Dėl to labai liūdna.

Žvelgdamas į situaciją Lietuvoje, kokius pagrindinius viešosios politikos žingsnius kovoje su dezinformacija įvardintumėte? 

Manau, kad čia yra lygiai taip pat, kaip ir su alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo prevencija. Žmones reikia mokyti analizuoti, ugdyti jų kritinį mąstymą. Tai tikrai nėra vienerių metų klausimas. Turėtų atsirasti ugdymo programa, geriausia, jeigu ji būtų organizuojama mokyklose. Tačiau pamokas ar užsiėmimus turėtų vesti ne mokytojai, o žmonės, kurie turi sukaupę didelę patirtį dirbant su dideliais informacijos srautais, faktų tikrinimu. Tai yra, profesionalūs žurnalistai, žmonės, dirbantys faktų tikrintojais faktų tikrinimo organizacijose, arba žmonės, kurie dirba specialiosiose tarnybose. Kadangi, abejoju, kad istorijos, fizikos ar chemijos mokytojas, netgi informacinių technologijų mokytojas arba darbuotojas, kuris nėra susidūręs su dezinformacija, galėtų efektyviai mokyti vaikus, kaip atskirti, kas yra melas, o kuo galima pasitikėti.

Ačiū už pokalbį.

Interviu atliko Kristina Berksun

Jei kyla papildomų klausimų ar norite naudoti šioje publikacijoje pateikta medžiaga parašykite mums el.p. info@digires.lt