Grįžti
Tęsiame interviu ciklą su skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų lauko ekspertais. Įžvalgomis apie susidariusią situaciją, iššūkius demokratijai bei sprendimų paiešką, kaip išmokti skirti melą nuo tiesos, su VDU jaunaisiais tyrėjais pasidalino žurnalistė Vytautė Merkytė.
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra šis (pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje, ir ne tik) laikmetis, ir kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio (visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų) dėmesio? Ar turite kokią metaforą/įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Pirmiausia reikėtų suvokti, kad dezinformacija absoliučiai nėra šių laikų, XXI amžiaus, produktas. Situaciją, identišką dabartinei, kuomet COVID-19 pandemijos metu politikai, pavyzdžiui, Donaldas Trumpas, neigė medikų pasisakymus ir skleidė klaidingą informaciją, turėjome ir maždaug 1900 metais, kuomet San Franciske prasidėjo buboninio maro plitimas. Kalifornijos gubernatorius, išsigandęs, kad tai pakenks visam Kalifornijos įvaizdžiui, pradėjo pirkti jam palankius žurnalistus, kurie platino informaciją, neigiančią medicinos ekspertų komentarus.
Didesnė problema yra tai, kad patobulėjo dezinformacijos platinimo keliai. Anksčiau dezinformacija plito vos keliais pakankamai siauriais keliais – iš lūpų į lūpas, per spausdintinę žiniasklaidą, o šiandien bet kas gali būti žiniasklaida ir bet kas gali skleisti dezinformaciją per socialinius tinklus. Informacijos srautas yra be galo didelis, jame lengvai įsipina dezinformacija ir mums nesunku ten pasiklysti.
Labai tikslinga yra kalbėti apie dezinformaciją per medicininius terminius, nes tai susiję su mūsų protu, mąstymu, veikia mūsų psichiką. Dabartinė situacija – tarsi besikaupiantis pūlinys, klampi pelkė, į kurią kiti dezinformacija įtikėję žmonės bando tave nusitempti.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai (regionui, Europai) yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų? Įvardinkite šiuos požymius/aspektus.
Mes tik dabar po truputį pradedame suvokti, kas su mumis vyksta, ir todėl tik dabar pradedame vis labiau apie tai kalbėti. Seniau dezinformacijos dozės, kurias gaudavome, būdavo gerokai mažesnės, todėl ir žmonės būdavo atsparesni. Dalykas, su kuriuo susiduri retai, negali tavęs paveikti taip smarkiai kaip dalykas, kuriame „mirksti“ nuolat. Sutikčiau su pasakymu, kad „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai, veikiantys algoritmų principu, griauna demokratiją: būdami jų vartotojais paaukojame galimybę matyti daugiau dalykų už savo mėgiamumo lauko ribų ir esame užmėtomi dezinformacija.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo). O galbūt veikia visai kiti dalykai – ką aktualaus matytumėte Lietuvoje?
Pamenu komunikacijos eksperto Andriaus Baranausko pasisakymą, kad visi komunikacijos srityje dirbantys žmonės mano, kad visų problemų šaknys slypi komunikacijoje. Kalbant apie dezinformaciją, mano manymu, esmė ne komunikacijoje. Kertinis aspektas, dėl ko kyla nesusišnekėjimai, įtampa, pyktis ir dėl ko apskritai dezinformacija yra platinama sėkmingai, yra edukacijos stoka. Komunikacija yra jau antrinė pakopa. Jeigu neturi pakankamai kritinio mąstymo ir žinių tam tikrose srityse, jeigu esi paranojiška asmenybė, didesnė tikimybė, kad patikėsi dezinformacija. Tokius žmones reikia edukuoti, kviesti galvoti, atpažinti dalykus.
Kalbant iš valdžios institucijų perspektyvos, komunikacija yra nepakankama, užslėpta kažkur internetiniuose puslapiuose, kurie nepasiekia tikslinės auditorijos. Trūksta medžiagos, gidų lietuvių kalba apie dezinformacijos, sąmokslų teorijų atpažinimą. Pandemijos metu neturėjome visuotinės šviečiamosios linijos, kuri aiškintų, kodėl vakcinos reikalingos ir svarbios. Mano nuomone, valstybės institucijose nėra noro ir ryžto iš tiesų labai rimtai pasižiūrėti į tą edukacijos stokos ir visuomenės imlumo dezinformacijai problemą. Akivaizdu, kad politikai suvokia socialinių tinklų svarbą ir aktyviai ją išnaudoja rinkimų metu, bet edukacijos klausimais jie nėra pasitelkiami.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Manau, kad didžiausias iššūkis yra tai, kad mes, kaip visuomenė, nebegebame susišnekėti, sutarti dėl elementariai patikrinamų faktų, ir dėl to susiskaldome. Dezinformacija yra vienas iš įrankių skaldyti demokratinę visuomenę. Negebėjimas funkcionuoti kaip demokratinė visuomenė yra didžiausias mums kylantis pavojus.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra “atspari” dezinformacijai? Kuo tai pagrįsti? Bendrai kalbant, kokias priemones įvardintumėte kaip veikiančias (ganėtinai efektyvias) kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Įvardinkite, pakomentuokite (svarbu Lietuvos ir ne tik patirtis).
Iš esmės yra labai sunku pamatuoti tą atsparumą. Galbūt vienas iš rodiklių būtų visuomenės pasitikėjimas tam tikromis valdžios institucijomis, nes vienas iš pamatinių dezinformacijos tikslų yra griauti pasitikėjimą institucijomis, mokslininkais, medikais ir t.t.
Lyginant su pandemijos kontekstu, kuomet dezinformacija Lietuvoje veikė aktyviai, karas Ukrainoje rodo, kad tam tikrais atvejais mes nesame visiškai imlūs dezinformacijai. Karo akivaizdoje pasimato, kad dezinformacija gali tarnauti neigiamai ją skleidžiantiems asmenims. Pavyzdžiui, Visagino gyventojai, žiūrintys rusišką televiziją, galėjo patys įsitikinti, kad propaganda apie situaciją Lietuvoje, tarkime, ištuštėjusias parduotuvių lentynas, yra netiesa. Taip gyventojams po truputį įsijungė kritinis mąstymas ir jie suvokė esantys apgaudinėjami. Visuomenė ir pati reaguoja į socialiniuose tinkluose sklandančią dezinformaciją ir siunčia laiškus mūsų faktų tikrinimo projektui „Melo detektorius“ su užklausomis tą informaciją patikrinti.
Kalbant apie kovoje su dezinformacija veikiančias priemones, kaip pavyzdį imčiau mūsų, „Delfi“ organizacijos, „Melo detektorių“. Mes tikrai greitai reaguojame ir paneigiame klaidingą informaciją. Faktų tikrinimas yra prevencinė veikla ir joje tikrai matau prasmę. Lietuvos žiniasklaidoje ją vykdome mes, „15min“ ir LRT.lt. Vis dėlto, lyginant su dezinformacijos mastu, tokia priemonė nėra pakankama. Toks reagavimas, tikėtina, negali pakeisti nuomonės tų žmonių, kurie klaidinga informacija jau yra įtikėję.
Kaip gerą bandymą užbėgti įvykiams už akių laikyčiau Lietuvos kariuomenės komunikaciją „Facebook“ profilyje. Jie suvokė, kad visuomenė yra labai įsitempusi ir kad negalima leisti žmonėms galvose kurti kažkokių scenarijų, vedančių į paniką, parankią dezinformacijos skleidėjams. Jie aiškiai kiekvieną dieną pateikia informaciją apie esamą situaciją, atsako į vartotojų klausimus ir taip bando prevenciškai reaguoti į problemą.
Kalbant bendriau, kas visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti (iškart!), ir kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Reikėtų pergalvoti švietimo sistemos siūlomus dalykus ir iš karto taisyti švietimo programą, kad būtų skiriamas didesnis dėmesys kritiniam mąstymui. Kritinio mąstymo ir medijų raštingumo vaikus mokyti reikėtų jau nuo darželio. Procesas, kol toks dalykas atsirastų mokyklose ir vadovėliuose, yra ilgas, bet mes privalome tai pradėti daryti jau dabar, kad po kelių metų jau turėtume rezultatus. Kita priemonė būtų apskritai peržiūrėti tiek dabartinių, tiek būsimų mokytojų kompetencijas. Identifikavus tam tikras sferas, kur Lietuvos visuomenę skaudžiausiai veikia dezinformacija, reiktų užsakyti edukacinę kampaniją ir būtent taip bandyti edukuoti žmones. Trūksta akivaizdžiai žmonėms matomos edukacijos – lauko stendų, reklamos, užsakytos informacijos socialiniuose tinkluose.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” ir šio (pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje) laikmečio? Ką praradome, ko išmokome? (svarstant apie komunikaciją, dezinformaciją, visuomenės nuotaikas).
Nemanau, kad po šio laikmečio situacija bus geresnė, nes informacijos tik daugėja. Tikiuosi, kad mes, žiniasklaidos atstovai, išmoksime susisteminti informaciją ir aiškiau ją pateikti, nes mes patys prisidedame prie to informacinio triukšmo. Viliuosi, kad bus didinama visuomenės edukacija, kalbama apie medijų raštingumą ir kritinį mąstymą, nes lygiagrečiai augs ir dezinformacijos kiekiai, ir būdai jai plisti. Reikėtų stengtis, kad nebūtume nugalėti, nes akivaizdu, kad dabar bėgame iš paskos. Norėtųsi, kad vieną dieną būtume priekyje ir užkardytume problemą. Didžiausias vaidmuo čia tektų edukacijai. Taip pat reikėtų apsvarstyti, ar mūsų įstatyminė bazė ir institucijos yra įgalios kovoti su dezinformacijos skleidėjais, ar jos adekvačiai reaguoja į dezinformaciją skleidžiančius interneto tinklalapius, ar riboja jų veiklą.
Interviu atliko Aistė Turčinavičiūtė
Daugiau interviu:
Interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi
Interviu su VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko
Interviu su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi
