Grįžti
Į VDU jaunesniųjų tyrėjų klausimus apie skaitmeninį visuomenės narių atsparumą atsako Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Tai yra interviu ciklas su skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų lauko ekspertais, parengtas DIGIRES iniciatyvos rėmuose.
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra šis (pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje, ir ne tik) laikmetis, ir kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio (visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų) dėmesio? Ar turite kokią metaforą/įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Išskirtinio dėmesio komunikacijos ir dezinformacijos klausimai dabar sulaukia, nes atsitiko karas ir pandemija. Pasimatė senas, kelis dešimtmečius trukęs laikotarpis, kai dalis viešai skleidžiamo turinio buvo melas, pusiau melas, pagražinta arba nutylėta tikrovė. Viešąją erdvę XXI amžiuje apibūdinčiau kaip melo komunikacijos suklestėjimo laikotarpį. Miksas propagandinio turinio su viešųjų ryšių ir reklamos industrija padarė tai, jog, atsitikus pandemijai ir pasireiškus dešimtmečius planuotai Rusijos agresijai prieš kitas valstybes, atsivėrė akys tiems, kas nenorėjo matyti arba sakėsi nematantys, kad daug metų tiesa buvo slepiama.
Mes, kaip visuomenė, vis dar klaidžiojame tikėdami, kad kažkas tokio nutiko šiuo metu ir dėl to reikia kažką šiuo metu daryti. Tai reikėjo pradėti daryti jau prieš dvidešimt metų. Visuomenės pasitikėjimo sprendimų priėmėjais atstatymui prireiks daug laiko.
Dabartinę visuomenės nuotaiką apibūdinčiau vienu žodžiu – pasimetę. Tai galioja netgi pačiai Rusijai, kurios agresijos priepuoliai rodo pasimetimą, neturėjimą kitokių alternatyvų, tik karą.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai (regionui, Europai) yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų? Įvardinkite šiuos požymius/aspektus.
XXI amžiaus dezinformacija, žinoma, patobulėjo technologiškai, pavyzdžiui, atsirado deepfakes, tačiau žiūrint plačiąja prasme, ji niekuo nesiskiria nuo XX, XIX ar net XV amžiaus propagandos. Iš esmės ir tada, ir dabar naudojami labai panašūs algoritmai, pirmiausia nukreipti į mažiausiai išsilavinusius ir socialiai atskirtus asmenis, kuriems trūksta informacijos, kurie susiformavę pagal labai nestabilias vertybes. Pasirinkus juos kaip taikinius, labai lengva pasiekti dezinformacijos tikslus. Šiuolaikinė dezinformacija mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės turinio prasme, daugiausia – technologine ir prieinamumo prie labai plačių auditorijų.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo). O galbūt veikia visai kiti dalykai – ką aktualaus matytumėte Lietuvoje?
Komunikacija yra tik instrumentas. Kai kurie galios centrai, priimantys politinius ir ekonominius sprendimus, tiesiog sąmoningai siekia visuomenės susipriešinimo, siekia sukelti kovą dėl ideologijos, vertybių ar finansinių resursų. Jie sąmoningai siekia konfliktų, tokiu būdu legitimizuodami savo agresyvius sprendimus ir plėtrą: ekspansiją į teritorijas geografiniu principu, vertybinės ar politinės santvarkos primetimą. Visuomenė visą laiką turi skirtybių, tačiau galios centrai renkasi, ar jas skatinti, ar prislopinti.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Didžiausias iššūkis – ne pati dezinformacija, o strateginė klaida, dėl kurios viešinimas kaip produktas tapo savotiška alternatyva tradicinei žiniasklaidai. Tiek socialiniai tinklai, tiek tradicinė žiniasklaida išnaudojama viešinimui, piarui ir net baltajai propagandai. Politinės darbotvarkės komunikacija patikima ne profesionaliems žurnalistams ir redakcijoms, kurios turi nepriklausomą redakcinę politiką, o viešųjų ryšių ir reklamos agentūroms. Kitaip tariant, bandoma išstumti tarpininką tarp visuomenės ir demokratijos institutų. Šiame kontekste pasirodė juodoji propaganda, dezinformacija, kuri, lyginant su baltąja, turi daug daugiau šansų ir galimybių prasiskverbti giliau į visuomenę.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra “atspari” dezinformacijai? Kuo tai pagrįsti? Bendrai kalbant, kokias priemones įvardintume kaip veikiančias (ganėtinai efektyvias) kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Įvardinkite, pakomentuokite (svarbu Lietuvos ir ne tik patirtis).
Visuomenės negali jokiu būdu laikyti kaip vieneto, nes visuomenė turi labai skirtingas grupes. Yra grupių, kurios, mano manymu, yra beveik 100 procentų atsparios, bet yra ir grupių, kurios ne tik neturi imuniteto dezinformacijai, bet net yra nuo jos priklausomos, tarsi infekuotos. Didžioji dalis žmonių vis dėlto renkasi tokius komunikacinius kanalus, instrumentus ir turinį, kuris atitinka arba tenkina jų poreikius, tad žmonės gali tiesiog patys norėti dezinformacinio turinio. Išsilaisvinimas iš tokios priklausomybės yra labai sudėtingas procesas, kuris reikalauja gilių žinių, o ne taktinių smulkių atsako priemonių, kaip, pavyzdžiui, dezinformacijos dekonstravimo akcijų.
Kovoje su dezinformacija svarbu ne išjungti televizijos programas, kurios tenkina vartotojų poreikius ir duoda jiems dezinformacinį turinį, o pakeisti jas kitokiu gyvenimo būdu. Reikia didesnio prieinamumo prie kultūros, švietimo, kitų socialinių instrumentų, kurie žmonėms padėtų pasirinkti alternatyvų informacijos šaltinį. Reikia skatinti žmones mokytis kalbų – prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, kad jie galėtų suprasti ne vien rusiškas programas. Be jokios abejonės, žmonėms reikėtų šiek tiek daugiau finansinių resursų arba didesnės vertės kultūros paso, kuris leistų prieiti prie kitokių laisvalaikio praleidimo būdų, palikus televizorių namuose ir išėjus į kitas erdves. Kol nesukuriame alternatyvos dezinformacijos skleidimo kanalams, turime tik kovos su dezinformacija imitaciją. Kultūrinė, socialinė, šviečiamoji veikla turi būti finansuojama žymiai daugiau nei viešieji ryšiai.
Kalbant bendriau, kas visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti (iškart!), ir kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Valstybės švietimo ir kultūros sistemos turi didinti visuomenės prieinamumą prie švietimo, tame tarpe ir mokymosi visą gyvenimą. Jeigu mes vyresnės kartos žmonių, kurie aktyviausiai dalyvauja rinkimuose, kurie turi tam tikrą sovietinę nostalgiją ir atmintį, moderniomis ir prieinamomis formomis nemokysime kalbų, nesukursime jiems prieinamos kultūrinės, socialinės, šviečiamosios veiklos, tai sugrąžinsime juos prie televizoriaus su rusiškais kanalais, skleidžiančiais propagandą. Drįsčiau sakyti, kad tiek švietimo, tiek kultūros biudžetai turėtų būti didinami mažiausiai du kartus. Mūsų atsakas dezinformacijai šiandien labiau panašus į cheminių preparatų vartojimą – mes mažiname simptomų poveikį, bet nesprendžiame esminio klausimo.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” ir šio (pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje) laikmečio? Ką praradome, ko išmokome? (svarstant apie komunikaciją, dezinformaciją, visuomenės nuotaikas).
Nėra vieno scenarijaus. Kartosis situacija, buvusi po Antrojo pasaulinio karo, kai vienos valstybės nuėjo politinio ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo keliu, o kitos valstybės revanšizmo dvasia maitino savo visuomenes. Atsiras valstybių, kurios ne tik nebus motyvuotos keisti savo visuomenes, bet, priešingai, norės jas uždaryti tam tikruose kiautuose. Pasaulis tikrai nebus vienalytis, o dėl pozityvių pokyčių aš esu skeptiškas, nebent bus vykdomi strateginiai pokyčiai švietime ir kultūroje. Greičiausiai turėsime gana dideles grupes, kuriomis bus galima žymiai lengviau manipuliuoti ir kuriomis nebus galima pasitikėti dėl savarankiško tinkamų sprendimų priėmimo.
Interviu atliko Aistė Turčinavičiūtė
Daugiau interviu:
Interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi
Interviu su VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko
