Grįžti
Iniciatyva DIGIRES ir 2023 metais kelia diskusinį klausimą, kas atsakingas už skaitmeninį visuomenės narių atsparumą. Ta tema VDU jaunesnieji tyrėjai parengė interviu ciklą su skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų lauko ekspertais. Publikuojame interviu su politologu, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktaru, profesoriumi Lauru Bieliniu.
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra šis laikotarpis: (pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje, ir ne tik) ir kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio (visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų) dėmesio?
Aš manau, kad pagrindinė priežastis yra ta, kad iš tikrųjų visuomenė yra įtraukta į labai intensyvius komunikacinius ryšius. Mes turime daug instrumentų: internetas, telefonai ir taip toliau. Tokiu būdu kiekvienas iš mūsų esame stipriai priklausomas nuo įvairių informacinių srautų. Praktiškai mes tampame informacinių sankirtų mazgais, o tai reiškia, kad kiekvienas įvykis iš esmės pergyvenamas ne dėl praktinės patirties, o dėl informacinės patirties. Informacinė patirtis tampa na ypatingai svarbi, ir dėl tos priežasties mes matome, kad informacijos pokyčiai, dezinformaciniai veiksmai tampa daug labiau rimtesni ir efektyvesni. Būtent dėl tos priežasties, kad intensyvus dalyvavimas informaciniuose procesuose ir jų interpretavimas, kiekvieno iš mūsų atskirai, tampa pagrindine praktika adekvataus pasaulio suvokimui.
Ar turite kokią metaforą/įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Informacinis chaosas – labai tinkama metafora, o dabar dar vis tiek viskas čia sukasi aplink tą dezinformaciją, ir norisi ją, kaip įmanoma detaliau išnarplioti.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai (regionui, Europai) yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų? Įvardinkite šiuos požymius/aspektus.
Aš manyčiau, kad pagrindinis vis dėlto veiksnys – aš jau minėjau, bet tai yra intensyvumas. Iš tikrųjų intensyvių informacinių srautų aktyvumas daro didžiulį poveikį. Anksčiau irgi būdavo srautai, bet jie būdavo na ir lėtesni, ir jų mažiau būdavo. Na ir todėl poveikis būdavo kitaip pajuntamas. Šiandien mes jau jeigu panyrame į informacinį lauką, tai mes iš jo išnirti praktiškai negalime. Dieną naktį mes esame jame, ir tas mūsų įsitraukimas iš tikrųjų ir informacijos intensyvumas sukuria naują kokybę, kitokį mūsų gyvenimą. Ta kokybė susieta su tuo, kad mes iš tikrųjų gyvename du gyvenimus ir praktinį gyvenimą, ir informacinį gyvenimą. Ir būtent tas intensyvėjantis informacinis gyvenimas ir kelia iššūkius būtent dezinformacijos atsiradimui.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo).
Iš dalies taip sutinku, ne viskas, nes iš tikrųjų yra tik ekonominiai ir politiniai interesai, nors ir jie labai svarbūs, iš tikrųjų jie tampa labai dažnai stiprių konfrontacijų priežastimi. Bet netgi ir šie interesai iš tikrųjų realizuojami komunikacinėmis priemonėmis, didžiąja dalimi. O komunikacijos intensyvumas, savaime sukelia konfliktus ar priešstatas politines, ekonomines ir kt. kaip antrines pasekmes, būtent dėl komunikacinio konflikto ir nesusikalbėjimo informacijos lauke.
O ką, sakykit, tokio aktualiausio galėtumėte įžvelgti Lietuvoje būtent komunikacijos, stygiaus, nesusikalbėjimo?
Pats aktualiausias dalykas yra nesusikalbėjimas ir komunikacijos stygius, nesugebėjimas komunikuoti korektiškai ir kvalifikuotai. Nekvalifikuoto komunikavimo pasekmė išties yra mūsų nesugebėjimas komunikuoti ir reikšti savo mintis, pozicijas ar bendrai reikštis informaciniame lauke. Didžioji dalis visuomenės iš tikrųjų komunikuoja labai banaliai, ir tas banalumas iššaukia banalius konfliktus, kurie gali po to iššaukti nelauktas pasekmes. Tai yra mūsų specifika – nekvalifikuotai, komunikuojantys tarpusavyje subjektai, tai čia yra ta specifika. Lietuvoje didžioji dalis iš tikrųjų komunikuoja emociniame lygmenyje. Taip, emocijos, emocijos ima viršų.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Visa ta perteklinė informacija, painiava ir dezinformacija, aš manyčiau, strategine prasme yra sveikas maistas visuomenei, nes visuomenė tokiu būdu bręsta. Po truputį, galbūt per lėtai, bet iš tikrųjų branda visuomenėje vyksta būtent tuomet, kada kiekvienas atskirai iš mūsų bando galų gale išsiaiškinti toje komunikacinėje painiavoje tuose nesusipratimuose, tame mele. Strategiškai tai brandina visuomenę. Tačiau trumpalaikėse distancijose dezinformacija sujaukia santykius ir kartais sutrikdo bendradarbiavimą, kažkokių veiksmų vykdymą. Bet demokratinė visuomenė pasižymi tuo, kad ji yra įvairiakryptė, ir dėl tos priežasties niekas masiškai nepanikuoja ir nekonfliktuoja ir nepuola sekti paskui vieną informacinę arba dezinformacinę žinutę. Jų, tų žinučių, visada yra daug. Jos visąlaik daugiakryptės, ir dėl tos priežasties mes, na, greičiau plakamės vienoje vietoje.
Judėti kryptingai galima priversti tik tuomet, kai informacija yra kryptingai juda, kreipiama į vieną pusę, kaip kad yra Rusijoje. Visa kita, visos kitos kryptys yra užgožtos. Viena kryptimi siunčiama informacija priverčia visuomenę tapti vienodai mčstančia, štai tokia, kokia ji yra Rusijoje. Galime juos kaltinti, galime juoktis, bet taip gali atrodyti visos visuomenės, kada yra suvaldytas informacijos srautas ir padarytas vienakrypčiu. Demokratinė visuomenė yra daugiakrypčio informacinio srauto būsena. Dėl tos priežasties netgi stipri dezinformacinė žinutė, nebus priimta kaip vienintelė dominuojanti ir unikali. Tam reikalingi be galo didžiuliai organizaciniai ir informaciniai resursai, o demokratinėje visuomenėje tie resursai yra išskirstyti, išskaidyti, ir dėl tos priežasties deinformavimo pavojus yra silpnesnis.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra “atspari” dezinformacijai?
Kiekvienas atskirai, bet ne bendrai. Vis dėlto mes nesame pakankamai gerai įtraukti į demokratinius santykius. Mes esame įvairiakrypčiai. Bet kiekvienas iš mūsų atskirai gali įkliūti į tam tikras dezinformacijos pinkles, kurios gali sukelti netgi asmeninę tragediją, dramą, painiavą ir daug problemų. Bet visumoje, visuomenė, mano galva, yra apsaugota nuo to, nes, kaip sakiau, daugiakryptiškumas neleidžia visų pavaryti viena kryptimi, kaip avių bandą.
O sakykit, kokias įvardintumėte kaip vienas efektyviausių priemonių, kurios veiktų būtent kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Kokios tos priemonės?
Protinė raida – strateginė priemonė, kuri yra be galo svarbi. Tai kiekvieno asmens intelektualinis ugdymas, jo kritiškumo, savarankiškumo, na, galų gale jo išminties formavimas. Štai čia išties yra sudėtinga, nes daliai visuomenės tai yra tiesiog neįmanoma. Bet strategiškai labai svarbu. Kuo daugiau kritiškai mąstančių, išsilavinusių, racionaliai ir blaiviai žvelgiančių į situaciją, bandančių matyti situaciją kritiškai piliečių, tuo lengviau išsisukti nuo dezinformacijos. Trumpose distancijose tai yra ypač svarbu, kadangi dalis visuomenės nesugeba to padaryti. Kaip sakiau, nesugeba tokiais būti.
O būtent, kalbant apie visuomenės atsparumą prieš dezinformaciją didinimo požiūriu, ką būtų svarbiausia daryti, kad puoselėtumėme visuomenės atsparumą, kas to turėtų imtis: žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenę. Ką svarbu yra daryti, kad ta visuomenė taptų atsparesnė?
Visi turi. Ugdymas nuo mokyklos iki universiteto. Žiniasklaida, be jokios abejonės, turi demonstruoti savyje būtent tą atsakingumą, pilietinį požiūrį ir racionalumą, nes labai dažnai žiniasklaidoje dominuoja pelno interesas. Todėl burtininkių, pranašysčių deklaravimas jiems tampa įdomesnis nei faktinės tiesos skleidimas. Aš jau kartą sakiau Delfi.lt atstovams- jūs išimkit tas burtininkes, į ką man kategoriškai pasakė – „Ne, tu neįsivaizduoji, kiek tenai žiūrima“, o jiems žiūrimumas tas yra labai svarbu. Bet Lietuvoje situacija dar nepavojinga. Aš Ispanijoje mačiau tris ar keturis televizinius burtininkų kanalus. Žiniasklaida turi savyje atrasti racionalumo, adekvatumo situacijoje grūdą ir pilietinį atsakingą požiūrį. Tą turi daryti ir redakcijos, ir atskiri žurnalistai.
Be jokios abejonės politikai. Politikų vaidmenyje matau vieną – ir pliusą ir minusą vienu metu. Kadangi visuomenė yra įvairiakryptė, visokiausių yra ir politikų – nuo kairės iki dešinės t. y. jie tarpusavyje nesutaria. Kai tuo tarpu didžiajai daliai visuomenės reikalingas aiškus valdžios signalas, valdžios kaip vieningo, unifikuoto balso, o valdžia yra įvairiakalbė. Prezidentas diskutuoja, ginčijasi su Premjere. Seimas tarpusavyje ginčijasi, valdžia neišsiaiškina. Kuomet paprastam žmogui reikalingas unifikuotas valdžios balsas.
Štai šiandien mes matome, kad, sakykime, karo Ukrainoje dėka valdžia susivienijo, ir jos balsas tampa unifikuotu balsu, ir todėl jis tampa garsesnis, įtaigesnis ir ryškesnis. Toks balsas iš tikrųjų padėtų visuomenei labai stipriai susiorientuoti net nesuprantant situacijos detalių. Kita vertus, džiugu, kad visumoje mes skirtingi ir skirtingai vertiname bei veikiame reaguodami į situacijas – esame savarankiški. Bet tai yra didžiulis demokratinės visuomenės pliusas, nes jeigu būtų tik vienintelis unifikuotas balsas, tai mes taptume dar viena ,,putiniška“ valstybe.
Kokie mes išeisime iš šio laikotarpio? Ką mes praradome, ko mes išmokome?
Aš į praeitį žiūriu labai taip paprastai – negyvenk praeitimi, gyvenk „į priekį“, ir todėl aš nekreipiu dėmesio, užmirštu, kas vakar buvo. Jeigu pažiūrėti rimtai, tai mano galva, kažkokių tai rimtų pokyčių, man atrodo, neįvyks. Žmonės kaip žmonės – tiesiog instrumentai kiti, mes priprasime prie kitų komunikavimo ir gyvenimo instrumentų. Mes priprasime prie naujų socialinių, politinių santykių, kurie susiformuos Europoje. Bet, kita vertus, mes kaip visuomenė įgyjame demokratinio humanitarinio požiūrio į save ir aplinką tradicijas, įgūdžius. Ko labai trūksta, sakykime, tomis šalimis, kurios, sakykime, yra Europos rytuose? Nėra įgūdžių ir todėl netgi normalioje situacijoje pakliuvęs Rusijos žmogus tiesiog pasimeta, ir jo reakcijos būna labai neadekvačios. Kartais agresyvios ne todėl, kad jis agresyvus, o todėl, kad jis nemoka kitaip. Todėl išmokstame humaniško požiūrio į save ir kitus, kurio visada trūksta. Bet mes jo daugiau įgyjame.
Gal dar norėtumėte ką nors papildyti, pridėti?
Iš tikrųjų aš labai negatyviai žiūriu į tai, kas vyksta mokyklose, nes ten formaliai mokoma įprastų dalykų – daugybos lentelės, gramatikos. Bet nėra mokoma būti asmenybe, o tai reiškia atsakingu, kritišku savo atžvilgiu, jautriu aplinkai, man to mokyklose yra per mažai. Mano galva to tikrai trūksta.
Grįžtant į antikos laikus, reikia mokyti estetikos, tai yra žmonės turi suvokti grožį arba bent jau bandyti susimąstyti apie grožį, nes dabar apie grožį nesusimąstoma, einama pagal stereotipus ir mados diktatorius. Sakykime, tai irgi propaganda, viešieji ryšiai ir propaganda. Jie diktuoja, kad šiemet tokia mada. Rytoj tokia mada. Dabar madinga klausyti Joną, rytoj Petrą, Marytę ir panašiai. Tai ir skonio, ir estetikos ugdymas irgi, mano galva, mokyklose yra labai svarbus.
Interviu atliko Patricija Naujanytė-Lenčiauskienė
Daugiau interviu:
Interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi
Interviu su VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko
Interviu su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi
Interviu su žurnaliste Vytaute Merkyte
