Grįžti
Akademikų ir žurnalistų ekspertų komandai DIGIRES – jau vieneri. Ir tai tik mažas akimirksnis skaitmeniškai atsparios visuomenės siekiamybėje. DIGIRES komanda įsitikinusi, kad dezinformacija egzistavo, egzistuoja ir egzistuos, todėl turime išmokti gyventi joje ir su ja. Visus metus mokslo ir žiniasklaidos atstovai dirbo, tyrė, aiškinosi ir diskutavo, kas atsakingas už mūsų skaitmeninį atsparumą akivaizdoje su dezinformacija? Ko dar reikėtų imtis, kad teigiami pokyčiai paspartėtų? Projekto dalyvių refleksijos vienerių metų darbo drauge temomis.
Situacija jaunųjų tyrėjų akimis
Jaunojo VDU mokslininko Dmytro Iarovyi teigimu, nors esama daug iniciatyvų, susijusių su atsparumo dezinformacijai didinimu, faktų tikrinimu, turėtume išlikti savikritiški, vertindami savo atsparumo melagingai informacijai lygį. Pasak jo, netgi tie žmonės, kurie laiko save itin kritiškai vertinančiais gaunamą informaciją, dažnu atveju tingi patikrinti faktus. „Manau, kad žmones reikia sudominti ir įtraukti į netikrų naujienų demaskavimo praktikas, ne tik juos edukuoti, kaip tai daryti, nes edukacija be motyvacijos – nieko neduoda“, – įsitikinęs D. Iarovyi.
Patricija Naujanytė, komunikacijos ir informacijos doktorantė, besispecializuojanti skaitmeninio raštingumo jaunosios auditorijos srityse, įsitikinusi, kad šiuo metu itin aktualu suvokti globalių platformų, algoritmizacijos ir duomenizacijos jėgą, nes mūsų skaitmeninė elgsena yra nuolat stebima ir analizuojama.
„Šiomis dienomis socialinių tinklų, globalių platformų veikimo principų logiką mums vis dar sunku suprasti. Visuomenei reikia daugybinių medijų ir informacinio raštingumo kompetencijų, nes pasaulis yra kupinas netikėtumų“, – teigia jaunesnioji mokslo tyrėja.
Ji įsitikinusi, kad sąmoninga, demokratiškomis vertybėmis vedama visuomenė nori turėti komunikacinę erdvę be informacijos sutrikimų. „Tačiau dezinformacija – nėra vienos akademinės disciplinos rūpestis. Informacijos sutrikimuose vis dar trūksta bendradarbiavimo tarp žiniasklaidos specialistų, akademinės bendruomenės, ekspertų bei politikų. Žvelgiant iš komunikacijos mokslų perspektyvos, darbas su jaunais žmonėmis: medijų ir informacinio raštingumo mokymai, faktų tikrinimas, šoninis skaitymas (angl. lateral reading) – vieni svarbiausių konkrečių žingsnių kovoje su dezinformacija. Būtent projekto DIGIRES veikla puoselėja veiklas, kurios padeda visuomenei keliauti atsparumo link“, – įsitikinusi P. Naujanytė.
Stebina žmonių nekompetencija
Regioninę žiniasklaidą DIGIRES projekte atstovaujančio laikraščio „Tauragės kurjeris“ direktorė Ramunė Ramanauskienė teigia nustebusi, kad pradėjus gvildenti skaitmeninio atsparumo temas paaiškėjo, jog didžioji Lietuvos visuomenės dalis sugeba atskirti dezinformaciją nuo tikros informacijos arba žmonėms bent jau kyla abejonių ir klausimų.
Pasak to paties laikraščio redaktorės Violetos Karaliūnaitės, prie šio pokyčio šiuo metu aktyviai prisideda žiniasklaida. „Pradėjus kalbėti skaitmeninio atsparumo temomis, pastebėjome, kad patys skaitytojai pradėjo siūlyti naujus informacijos šaltinius, prašyti detalesnio ir išsamesnio tyrimo vienu ar kitu klausimu“, – teigia V. Karaliūnaitė.
Regioninės žiniasklaidos atstovės teigia, kad kovoje su dezinformacija svarbu pateikti informaciją paprastai, per gyvenimiškus pavyzdžius ir visuomenėje gerai žinomus autoritetingus asmenis bei organizuoti šviečiamuosius pokalbius su informacijos vartotojai, kompetentingais bendruomenės atstovais, vietos valdžios bei kultūros atstovais.
Kolegėms pritaria ir naujienų portalo DELFI.lt skilties „Melo detektorius“ redaktorė, faktų tikrintoja Aistė Meidutė. Pasak jos, gilinantis į skaitmeninio atsparumo temą ir į tai, kokį lygį Lietuva yra pasiekusi skaitmeninio atsparumo klausimais, pastaruoju metu ją labiausiai nustebino tai, su kokiu žinių trūkumu ir poreikiu susiduriama.
„VDU pilotinė apklausa parodė, kad labai mažai žmonių žino apie šalyje ar užsienyje veikiančias faktų tikrinimo redakcijas ir jų veiklą. Tai kelia pagrįstą nerimą, ypatingai išgyvenant krizinį laikotarpį, kuomet suaktyvėja dezinformacijos skleidėjai, o tokiu režimu jau gyvename keletą metų – 2019 metais, kilus COVID-19 pandemijai, ir dabar, Ukrainoje vykstant Rusijos sukeltam karui“, – nerimą reiškia A. Meidutė.
Tarpusavio bendradarbiavimas
Projekto vykdymo eigoje A. Meidutė sakosi itin gerai pajutusi dialogo svarbiais skaitmeninio atsparumo klausimais poreikį. „Dezinformacijos daromą žalą pajunta kiekvienas žmogus, besinaudojantis medijomis ar internetu, todėl labai svarbu turėti platformą, kurioje būtų galima aptarti, kokį poveikį tai mums daro, kokių metodų imasi dezinformacijos skleidėjai tam, kad manipuliuotų žmonių protais ir kaip šias manipuliacijas nukenksminti“, – įsitikinusi ekspertė.
Siekiant teigiamo pokyčio į skaitmeninio atsparumo trūkumo problemą ji siūlo žvelgti holistiškai. „Svarbūs visi etapai – paruošti visuomenę, paaiškinant, kokie yra informacijos iškraipymo būdai, kaip juos atpažinti, kodėl svarbu nepasiduoti manipuliacijoms (taikyti prevencinio paneigimo techniką, angl. prebunking) bei tuo pat metu nukenksminti jau pasklidusias melagingas naujienas jas išaiškinant (angl. debunking). Tai – darbai, kuriuos gali nuveikti žiniasklaidos atstovai, tačiau svarbu inicijuoti ir pokyčius platesniu lygmeniu – skatinti medijų raštingumo mokymą mokyklose, vyresnio amžiaus žmonių informacinių įgūdžių lavinimą ir pan.“ – įžvalgomis dalinasi žurnalistė ir faktų tikrintoja A. Meidutė.
Svarbu ugdyti abejonę
VDU Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros profesorė, Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės centro tyrėja Jūratė Ruzaitė pastebi, kad kalbėdami apie dezinformaciją dažnai keliame klausimą, kodėl žmonės pasikliauja nepatikimais šaltiniais, kas kuria netikrų naujienų įtaigumą. Pasak mokslininkės, galimų atsakymų gali būti visa įvairovė: tam tikri psichologiniai, socio-ekonominiai ar kiti aspektai.
„Mūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad pagrindinėje žiniasklaidoje atstovaujama didesnė požiūrių įvairovė, o dezinformaciniuose tekstuose yra akivaizdi poliarizacija: du požiūriai yra aiškiai priešinami, vienas jų yra teisingas, o kitas yra neteisingas. Poliarizacija padeda supaprastinti pasaulį, daryti aiškias skirtis tarp „juoda-balta“, „gera-bloga“ ir pan. Nestabilumo laikotarpiu, taip pat kai apskritai visuomenėje keičiasi vertybinės sistemos, toks supaprastinimas ypač paveikus, nes suteikia saugumo jausmo“, – sako J. Ruzaitė.
Ekspertės teigimu, rezultatai rodo, kad apskritai ir netikrose, ir faktinėse naujienose būdingos daugmaž tos pačios pagrindimo strategijos – nėra kalbos, būdingos tik dezinformacijai ar tik faktinėms naujienoms. Vis dėlto, netikros naujienos yra orientuotos į priešą, priešingai nei tikroji žiniasklaida, kuri pirmiausia yra orientuota į problemos sprendimus, bei pasižymi netiesiogine ir dažnai atvira nepagarba oponentams (faktų tikrintojams, pagrindinėms žiniasklaidos priemonėms, sveikatos priežiūros atstovams, mokslo bendruomenės ekspertams ir kt.).
Ši nepagarba, pasak J. Ruzaitės, dažniausiai pasireiškia per ironiją ir sarkazmą, pasitelkiant diskriminaciniams naratyvams taip būdingą gąsdinimo taktiką (pvz., mokslininkai, gydytojai ir vaistų gamintojai, kuriantys vakcinas, yra pristatomi kaip grėsmė visuomenei, korumpuota ir klastinga grupė). „Kitų šalių tyrimai rodo, kad nebūtinai faktų tikrintojų viešai pateikiama informacija sugriauna dezinformacijos mitus ir keičia dezinformacija tikinčiųjų nuostatas, tačiau svarbu užtikrinti, kad naujienų vartotojai abejotų, aklai nepasitikėtų jokia informacija ir patys išsiugdytų įprotį tikrinti skirtingus šaltinius“, – įsitikinusi tyrėja.
Ko trūksta mūsų skaitmeniniam atsparumui?
Naujienų portalo DELFI.lt verslo vystymo vadovė Ieva Ivanauskaitė pastebi, kad nors ir žinome, kas yra dezinformacija, koks ją skleidžiančių asmenų tikslas, kas yra dažniausiai pasitaikantys taikiniai, tačiau šis fenomenas išlieka ne mažiau paveikus. „Žymiai svarbiau nei žinoti, kas ta dezinformacija yra, yra gebėjimas stebėti save: ar tai, ką matome ar girdime kelia mums stiprias emocijas? Ar šaltinis, iš kurio informacija atkeliauja, mums yra aiškus, ar jis žinomas ir patikimas?“ – teigia I. Ivanauskaitė. Pasak jos, tik turėdami pakankamai žinių, kad galėtume į tuos klausimus atsakyti, galėsime vadinti save atsparesniais. Kol kas vienintelis akivaizdžiai paveikus būdas tai pasiekti – švietimas kalbant tiek apie visuomenę plačiąja prasme, tiek apie jautriausias demografines grupes.
Jos nuomone, problema yra ne pati dezinformacija, jos naratyvai ar gausa, o didžiosios dalies visuomenės informacijos vartojimo įpročiai. I. Ivanauskaitės teigimu, kuomet žmonės yra vedini sensacijų, intrigų, naujienų poreikio, bet neturi gebėjimų atsirinkti patikimus informacijos šaltinius, praktiškai viskas, kas papuola į jų rankas, traktuojama kaip vienodai adekvati informacija. Atsidūrus tarpusavyje prieštaraujančių duomenų liūne ima nuovargis ir kyla dvejonės, kas yra tiesa, kuo verta pasikliauti, o kuo – ne.
„Gydytojai nuogąstauja, kuomet populiarūs nuomonės formuotojai savo sekėjams ima dalinti sveikatos priežiūros patarimus, tačiau pastarųjų pasisakymų laisvės niekas neriboja – deja, bet tarp žodžio laisvės ribojimo ir atsakomybės už skleidžiamas žinias yra labai plonytė riba ir bet kokia panašaus pobūdžio iniciatyva pareikalautų labai daug politinės valios. DIGIRES iniciatyva siekiame įgalinti visuomenę žengti pirmuosius žingsnius skatinant asmeninę atsakomybę per žinojimą: organizuojame mokymus, kaip teisingai skaityti ir vertinti informaciją internete bei bendradarbiaudami su įvairiomis organizacijomis ir institucijomis siekiame surasti ilgalaikius sprendimus, kurie padėtų visiems mums dar kartą pergalvoti tai, ką skaitome, ką rašome ir kuo dalinamės viešojoje erdvėje“, – teigia I. Ivanauskaitė.
Publikaciją parengė Kristina Berksun, Brigita Sabaliauskaitė
