Grįžti
Rugsėjo 3–4 dienomis DIGIRES jaunesnioji mokslo tyrėja, VDU Viešosios komunikacijos doktorantė Rimgailė Kasparaitė dalyvavo Pietų Danijos Universitete vykusioje „Democracy & Digital Citizenship“ konferencijoje, kurios metu pristatė savo disertacijos koncepciją ir teorinę šaltinių analizę, tapusią pagrindu tolimesniems empiriniams tyrimams, atstovavo DIGIRES ir BECID projektus kaip sėkmingą skirtingų suinteresuotų šalių bendradarbiavimo pavyzdį Baltijos šalyse bei aptarė ateities bendradarbiavimo galimybes su kitų Europos universitetų mokslininkais.
Skirtingų disciplinų indėlis ir perspektyvos
Skaitmeninėms technologijoms toliau žengiant į priekį, mokslinė konferencija sukvietė skirtingų disciplinų mokslininkus, kurie metodologiškai, konceptualiai ir (arba) praktiškai domisi skaitmenine demokratija ir pilietiškumu, kad atsakytų į klausimą: kokios yra pagrindinės skaitmeninės demokratijos ir pilietiškumo tyrimų kryptys ateinantiems penkeriems metams?
„Pagrindiniai demokratijos ir pilietiškumo klausimai tampa vis labiau neatsiejami nuo skaitmeninių technologijų vystymosi diskusijų. Humanitarinių, socialinių ir tiksliųjų (informacinių technologijų) mokslų akademinėse disciplinose vis dažniau keliamas klausimas, kokią įtaką politiniams procesams daro technologinės inovacijos ir kas lemia, kad jų įtaka yra veiksminga arba trikdanti, ir tuo pat metu tampa svarbiausiu viešojo intereso grupių, pilietinės visuomenės organizacijų ir valdžios institucijų akcentu“, – sako R. Kasparaitė.
Pasak jos, nagrinėti skaitmeninę demokratiją ar piliečių elgseną bei sprendimus galima iš skirtingų perspektyvų, tačiau išsamiam paveikslui reikia gebėti panaudoti įvairius duomenis, todėl reikalingas bendradarbiavimas tarp skirtingų disciplinų, kurios gali papildyti viena kitą išgaunant daugialypius rezultatus.
„Labai svarbu, kad skirtingų mokslo krypčių ir disciplinų mokslininkai, kurie retai susitinka tarpdisciplininėse konferencijose, nors ir turi bendrų mokslinių interesų, pasidalintų žiniomis ir įžvalgomis apie sudėtingus ir besikeičiančius ryšius tarp technologijų raidos, institucinės ir kasdienės politinės praktikos bei demokratinių valdysenos sistemų“, – įsitikinusi R. Kasparaitė.
Nuo skaitmeninio pilietiškumo pagrindų iki globalių platformų galios
Konferencijos metu vyko mokslinės diskusijos įvairiomis temomis, pradedant nuo teorinių skaitmeninės demokratijos ir pilietiškumo pagrindų, skaitmeninės politinės komunikacijos, skaitmeninių duomenų ir pažeidžiamų gyventojų grupių, žiniasklaidos skaitmeninėje erdvėje klausimų iki dirbtinio intelekto pasekmių. Tuo metu plenariniai konferencijos pranešimai, kuriuos skaitė žymiausi šios srities mokslininkai, buvo skirti skaitmeniniams tinklams ir platformų galiai.
„Skaitmeninės platformos įgyja galią apibrėžti, kaip veikia turinio platinimo tinklai (kuriuos mes patys priverčiame veikti tam tikrais būdais pateikdami savo asmeninius duomenis). Kartu suprantame, kad skaitmeninės platformos yra „sugedusios“ (jose gausu manipuliatyvaus informacinio turinio), tačiau jos niekur nedings. Todėl kyla klausimas – kaip jas pataisyti? Ypač, kai kalbame apie sąmoningą sprendimų priėmimą ir kenkėjišką turinį internete, galime spėlioti, kad žurnalistai turėtų tapti skaitmeninės erdvės tarpininkais, nes jie turi galią pateikti objektyvią informaciją, kritikuoti, vertinti ir keisti esamą situaciją. Tačiau kalbant apie skaitmeninę erdvę – žurnalistų yra per mažai, kad sklindantis poliarizuojantis turinys virstų etišku dialogu. Galbūt reikėtų svarstyti, ar būtų įmanoma kaip tarpininką pasitelkti dirbtinį intelektą?“, – klausimą kelia jaunoji mokslininkė.
Neišnaudotas tarpsektorinio bendradarbiavimo potencialas
Skaitmeninės demokratijos kraštovaizdį trikdant įvairiausiems iššūkiams, ypač plintant dezinformacijai ir mažėjant pasitikėjimui demokratinėmis institucijomis, kyla klausimas, kokie yra efektyviausi šių problemų sprendimo būdai?
„Tokių sudėtingų problemų kaip dezinformacija (dėl jų dinamiškų ir kompleksinių savybių, apimančių daugiasluoksnius ir daugiasektorinius sunkumus) sprendimo būdai negali apsiriboti vienos organizacijos ribomis. Tai reiškia, kad nepakanka skirtingų institucijų fragmentuoto darbo ir pastangų išspręsti šias problemas. Tradiciniai krizės valdymo būdai (rizikos mažinimas) nėra pakankamai veiksmingi, kai kalbame apie sudėtingus probleminius socialinius ar technologinius iššūkius“, – įsitikinusi R. Kasparaitė.
Vis dėlto, nors tarpsektorinis bendradarbiavimas yra plačiai aptariamas modelis tiek politinėse ir (ar) socialinėse diskusijose, tiek moksliniuose tyrimuose, tačiau šio modelio potencialas skaitmeninėje srityje ir jo gebėjimas skatinti etiškesnę skaitmeninę aplinką, jaunosios mokslininkės teigimu, dar nėra pakankamai ištirtas ir įvertintas.
„Daugiašalis suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimas yra patikima strategija, padedanti spręsti skaitmeninės demokratijos iššūkius. Todėl savo teoriniu tyrimu siekiu konceptualizuoti daugiašalės partnerystės vaidmenį formuojant komunikacijos politiką, stiprinant demokratinį dalyvavimą bei komunikacines vertybes. Apibendrinant turimas žinias ir nagrinėjant praktinį taikymą, tyrime atskleidžiu, kaip bendromis pastangomis, panaudojant skirtingų suinteresuotų šalių – vyriausybės, žiniasklaidos, pilietinės visuomenės, akademinės bendruomenės, skaitmeninių platformų – partnerystės galimybes galima sustiprinti skaitmeninę demokratiją ir sumažinti dezinformacijos keliamą pavojų“, – pasakoja R. Kasparaitė.
Konferencija „Democracy & Digital Citizenship“ – keturių Danijos universitetų (Pietų Danijos universiteto Skaitmeninės demokratijos centro (DDC), Roskildės universiteto Skaitmeninio pilietiškumo centro (CDC), Orhuso universiteto Skaitmeninio pilietiškumo formavimo centro (SHAPE) ir Kopenhagos universiteto Socialinių duomenų mokslo centro (SODAS)) mokslininkų iniciatyva, kuria siekiama glaudesnio bendradarbiavimo tiek tarp šių universitetų, tiek tarp skirtingų Europos mokslininkų.
Teksto autorė – Kristina Berksun
