Grįžti
Spalio 24–31 dienomis visame pasaulyje minėjome Pasaulinę medijų ir informacinio raštingumo savaitę. Šiai progai skirtame LRT RADIJAS pokalbyje apie medijų vartojimą ir medijų raštingumo ugdymą mintimis dalijosi DIGIRES asociacijos vadovė ir vyriausioji tyrėja prof. dr. Auksė Balčytienė.
„Medijų raštingumo sąvoką girdime labai dažnai – tiek mokymosi kontekste, tiek politiniame diskurse. Ir kuo toliau, tuo ją girdėsime dažniau“, – sako mokslininkė.
Svarbiausia ir reikalingiausia XXI a. kompetencija
Pasak A. Balčytienės, medijų raštingumas – labai įvairių kompetencijų ir įgūdžių rinkinys. Jį sudaro ir žinojimas, kaip naudotis medijomis, ir žiniasklaidos raštingumas bei žurnalistikos vertės supratimas.
„Pilietiškumo ir pilietinės raiškos nepasieksime, jeigu neskaitysime patikrintų žinių, kurias tikrina ir teikia žurnalistai. Tokiame informaciniame lauke, kokį turime dabar, būtina sekti profesionalias žinias“, – įsitikinusi A. Balčytienė.
Mokslininkė net neabejoja, kad medijų raštingumas yra viena svarbiausių ir reikalingiausių XXI amžiaus kompetencijų. Ne tik todėl, kad visos mūsų veiklos persikelia į skaitmeninę erdvę, bet ir todėl, kad nė vienas iš mūsų negalime išvengti informacijos.
Įgūdis, kurį laviname visą gyvenimą
„Augame ir tobulėjame, keičiamės kartu su visomis medijų priemonėmis, technologiniais sprendimais. Dabar vis daugiau kalbame apie dirbtinį intelektą ir kaip jis pakeis mūsų gyvenimą. Kalbame netgi apie dirbtinio intelekto raštingumą, su tuo susijusius ir iš to kylančius etikos klausimus. Jau dabar matome, kad negalime sustoti mokytis, turime nuolat atnaujinti savo žinias“, – sako prof. A. Balčytienė.
Tačiau, mokslininkės teigimu, svarbiausia, kad atnaujiname ne tik savo žinias, bet ir žinojimą apie patį save.
„Kaip aš keičiuosi šioje medijų aplinkoje? Ką patiriu, kaip išgyvenu, kas mane jaudina, kas kelia nerimą? Tokias savo kognityvines augimo peripetijas atpažinti yra didelis įgūdis, kurį mes laviname visą gyvenimą“, – sako A. Balčytienė.
Veiksmo daug, bet trūksta strategijos
Pasak tyrėjos, nors Europos kontekste galime vertinti Lietuvos pasiekimus tikrai gerai, vis dėlto, galime padaryti dar daugiau ir atrodyti nepalyginamai geriau.
„Veiksmo MIR srityje Lietuvoje yra labai daug. NVO, universitetai, bibliotekos, mokyklos, įvairios kitos organizacijos rengia mokymus, susitikimus, festivalius, organizuoja įvairias platformas, kuriose žmonės susitikę gali apsikeisti žiniomis ir įgyti didesnį žinojimą bei patyrimą apie medijų raštingumui aktualius dalykus. Tačiau tame veiksme yra vienas dalykas, kurio trūksta ir be kurio mes negalime šoktelti aukščiau – mums reikalinga aiškesnė strategija, ko mes siekiame. Turėdami strategiją, gaires, viską darytume nuosekliau, sistemingiau ir pasiektume daug aukštesnių rodiklių“, – įsitikinusi A. Balčytienė.
Mokslininkė sako, kad Europos kontekste lyderiauja valstybės, turinčios aiškią strategiją, pvz., kad būtina pasiekti visas žmonių grupes ir jas įgalinti dalyvauti informacijos lauke. Tarp tokių šalių yra Šiaurės Europos valstybės (pvz. Suomija), taip pat puikus pavyzdys – Airija.
Profesorės teigimu, ne mažiau svarbus ir pasitikėjimo klausimas.
„Visuomenės yra nepalyginamai atsparesnės tose šalyse, kuriose yra aukštas pasitikėjimas šalia esančiais, vyriausybe ir jos sprendimais, žiniasklaida. Tose visuomenėse ir medijų raštingumo rodikliai yra aukštesni. Lietuvoje mes dar pernelyg įtariai vertiname dalykus, o visuomenės pasitikėjimo laipsnis nėra didelis, sakyčiau, netgi pernelyg menkas“, – sako A. Balčytienė.
Ne tik informacija, bet ir žvilgsnis į save
„MIR šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose pereina ne tiek į analizę, kokią informaciją gaunu, bet į žvilgsnį į save – kaip tai mane veikia? Turime ne tik klausti savęs, ką girdžiu ir kaip suprantu, bet ir kaip ši informacija mane veikia, kaip aš jaučiuosi? Tokių klausimų uždavimas leidžia nepasiduoti pirmam emociniam impulsui, nauju žvilgsniu pažvelgti į situaciją. Tokios savęs klausinėjimo praktikos reikia imtis visiems – žurnalistams, mokslininkams, politikams“, – sako A. Balčytienė.
Viso pokalbio klausykitės čia
Tekstą parengė – Kristina Berksun
