Grįžti
Liepos 8–10 dienomis DIGIRES vadovė ir vyriausioji tyrėja Auksė Balčytienė dalyvavo Lisabonoje vykusioje 5-ojoje tarptautinėje Europos socialinio tyrimo (angl. European Social Survey, ESS) konferencijoje, kurios metu skaitė pranešimą „(Social) Media Consumption and Beliefs in Conspiracy Theories“. Profesorė dalijasi įžvalgomis apie konferencijoje su kolege Jūrate Imbrasaite pristatytus palyginamojo medijų raštingumo tyrimo rezultatus.
Erzulys kaip skaitmeninės komunikacijos palydovas: ar verta pykti?
Jau įpratome sakyti, kad gyvename padidinto greičio tempu ir dargi informacinio pertekliaus visuomenėje. Nors ir nedera visų šiuolaikinio globalaus ir įtinklinto gyvenimo ypatybių vienareikšmiškai susieti su technologiniais virsmais ir inovacijomis, sujaukiančiomis dar nuo ankstesnio informacinio atradimo visuomenėje nespėjusią nusistovėti socialinę tvarką, vis tik svarbu skirti dėmesio ir atidžiau įsigilinti ne į pačias naujoves ir su jų taikymais išaugusius iššūkius ir galimybes, bet per šiuos atradimus pamėginti geriau pažinti save.
Konfliktas, ginčai, nesusikalbėjimai ir erzulys, regis, yra vieni ryškiausių šiuolaikinio informacinio gyvenimo atributų. Įsijungę populiarų socialinį informacijos tinklą kiekvienąkart patenkame į didesnį ar mažesnį kalibrą įgaunančio nesusikalbėjimo užuomazgas, o dar dažniau – ir į visaapimančio konflikto sūkurį.
Skaitmeniniuose tinkluose į vartotojų „dėmesio medžioklę“ yra įsitraukę absoliučiai visi turinio gamintojai. Regis, lyg ir nederėtų labai pykti ar prarasti tikėjimą mus pasiekiančios informacijos viešąja verte. Kiekvienas pripažinsime, kad interaktyvios platformos teikia akivaizdžių privalumų: plėsti akiratį, atlikti tyrimus, sekti žinovus ir nuolat šviestis. Tačiau teisiškai stabdyti ir tvirtą atsaką duoti reikia bet kuriam užkratui, kuriuo siekiama priešinti ir kenkti. Tad kaip išmokti suprasti ir atpažinti tikruosius informacijos motyvus?
Socialiniuose tinkluose informacija negali užsistovėti. Ji turi nuolat keistis ir judėti. Būtent čia ir slypi socialinio tinklo giluminė intriga. Kad turinio kūrėjams informacijos „cirkuliavimas“ būtų ekonomiškai sėkmingas, t. y. būtų „pagautas“ ir išlaikytas dėmesys, reikalingas „masalui“ jautrus vartotojas. Socialinėse medijose cirkuliuojantis turinys ir jo gamyba esmingai skiriasi nuo to, kokiais atskaitingos komunikacijos (angl. accountable communication) principais ir profesine etika vadovaujasi klasikinės žiniasklaidos profesionalai.
Tuo metu socialiniuose tinkluose dominuojančiais lengvo masalo židiniais gali būti jau įprastai tabloidinei „kultūrai“ priskirtini dalykai, tokie kaip populiarių veikėjų gyvenimo užkulisiai, lokalios ir nacionalinės politikos žiežirbos, globalaus konflikto atgarsiai ar kitaip autentiškai išgautas turinys. Taigi bet kurio – net ir paties pilietiškai aktualiausio ir visuotinai kokybiškiausio – turinio produkciją išties palydi ne tik turinio, bet ir „dėmesio gamybos“ ritualas: komunikacijos specialistams, marketingistams, politikams, kūrybos žmonėms ir šiaip informacinio gyvenimo dalyviams rūpi erzulys.
Kaip rasti sutarimą ir auginti gebėjimą pagarbiai sugyventi?
Kad ir kokia aktyvi, dinamiška, visa įtraukianti ir besikeičianti būtų tokios informacijos versmė, į nusistovėjusias tradicijas ji neretai atneša ir pažangių, ir netgi aktyviai atsinaujinti skatinančių dalykų. Atsiveriančios komunikavimo ir reprezentacijų galimybės yra akivaizdžiai įgalinančios. Tokie pasiekimai tampa paskata plėsti medijų raštingumo sampratos ribas ir kalbėti apie „multiraštiškumą“, t. y. tai, kas medijų aplinkoje būtų įvairių pilietinių ir tarpkultūrinės komunikacijos gebėjimų, stiprinančių vertybiškai, auginimas.
Kita vertus, algoritmiškai styguojama grupių poliarizacija, vis labiau radikalėjantys požiūriai, užsimezgantys nepilietiniai židiniai ir kitos informacijos fone susiformuojančios negerovės provokuoja ieškoti gilesnių šiuolaikinėje kasdienybėje tarpstančio konflikto ir jau spėjusio įsigyventi erzulio priežasčių nei vien tik kautis su pasekmėmis. Tokioje situacijoje, t. y., tyrinėdami konfliktus, netinkamos ir agresyviai radikalios komunikacijos apraiškas, galime atrasti jei ne atsakymus į tai, koks turinys skaldo ir kiršina visuomenę, bet bent jau numatyti tolesnes tyrimo kryptis link to, ko gi išties reikėtų, kad vieši nuomonių išsiskyrimai nevirstų akivaizdžia neapykanta ir nuolat rusenančiais kultūriniais karais.
Klausimas, kaip rasti sutarimą ir pagarbiai sugyventi vertybiškai išsiskiriančioms grupėms, neabejotinai yra didesnės aprėpties tarpdisciplininio tyrimo uždavinys. Tačiau einant mažais žingsneliais galima priartėti prie kai kurių įdomesnių atradimų. Ar medijų raštingumo prieiga galėtų būti kelias į atviresnės, tačiau sykiu ir labiau sutelktos visuomenės kūrimą? Kaip tai būtų galima konkrečiai pritaikyti formuluojant konkrečių mokymų tikslą?
Jau žinome, kad medijų raštingumo kompetencija siekia atliepti labai įvairius gebėjimus – tai ir kritiškas medijų vartojimas, ir aktyvus informacijos šaltinių tikrinimas, ir kokybiško turinio kūrimo gebėjimai. Tačiau iki šiol stinga žinių apie tai, kurgi slypi „informacinio imuniteto“ esmė. Galbūt aktyvus informacijos vartojimas, atsakingas informacijos tikrinimas, kritiškumas ir skepticizmas yra svarbūs gebėjimai, tačiau jų turėjimas nėra pakankama sąlyga auginti pilietišką ir manipuliacijoms atsparią visuomenę? Galbūt reikia dar ko nors?
Kodėl prasminga ieškoti skirtybių?
Idėjoms testuoti suplanuoto mokslinio tyrimo atspirtimi pasirinkti Europos socialinio tyrimo (European Social Survey, ESS) rėmuose atliktos visuomenės apklausos duomenys, surinkti 2020 m., ką tik pasibaigus globaliai pandemijai. Daugiausia dėmesio skirta respondentų pateiktiems atsakymams į klausimą, kuris tiesiogiai kreipia į konspiratyvų mąstymą: respondentų buvo klausiama, ar jie „sutinka“ / „nesutinka“ su šiais teiginiais: „Mokslininkų grupės manipuliuoja įrodymais, juos suklastoja arba nutyli, kad apgautų visuomenę“, pateikiant galimus atsakymo variantus: 1) visiškai sutinku; 2) sutinku; 3) nei sutinku, nei nesutinku; 4) nesutinku; 5) visiškai nesutinku.
Pagal gautus atsakymus respondentai suskirstyti į tris grupes: tikintys konspiracijomis (TK), indiferentiški konspiracijoms (IK), netikintys konspiracijomis (NK).
Apklausos rezultatai atskleidė, kad tikinčių konspiracijomis suomių yra mažiausiai tarp visų tyrime dalyvavusių Europos šalių: TK (14,6 proc.), IK (19,3 proc.), NK (66,1 proc.). Lietuvių šioje grupėje yra kur kas daugiau nei suomių, nors ir šiek tiek mažiau nei kitose šalyse, tačiau akivaizdžiai daugiau yra tokių, kurie yra neapsisprendę: TK (25,3 proc.), IK (31,7 proc.), NK (43,0 proc.).
Remdamiesi Suomija, kaip atspindžio šalimi, ir matydami tai, į kokius pasiekimus tikslinga orientuotis, galime kelti klausimus ir apie kitokių veiksnių (amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, gyvenamosios vietos, vertybinių pasirinkimų) reikšmingumą, kai svarstome apie informacinius pasirinkimus ir visuomenėje dominuojančias vertybes.
Kam konspiracinis mąstymas yra artimesnis?
Duomenys rodo, kad tarp konspiracinį mąstymą palaikančiųjų (TK) ir tam akivaizdžiai nepritariančių, t. y. netikinčių konspiracijomis (NK) ar tų, kurie yra neapsisprendę (IK), yra akivaizdžių skirtybių.
Lietuvių NK grupei būdingas aukštas susidomėjimas ir siekis nuolat sekti naujienas ir informaciją internete. Lietuvoje šie rodikliai gerokai aukštesni nei Suomijoje. Aktyvus skaitmeninių priemonių (interneto informacijos) naudojimas ir naujienų sekimas nurodo į poreikį nuolat būti įvykių apsuptyje.
Galima teigti, kad tokioje situacijoje įvairūs šališkumai atliks lemiamą vaidmenį apsisprendžiant, kuo kliautis – išankstinėmis nuostatomis, artimiausio draugų rato nuomone ir tuo, kas nuramina. Būtent tokie žingsniai yra būdingi tiems lietuvių respondentams, kurie linkę tikėti konspiracijos naratyvais (TK): ilga interneto naudojimo trukmė, aukštas naujienų vartojimas atlieka lemiamą vaidmenį formuojant ir įtvirtinant įsitikinimus.
Taip pat TK respondentams Lietuvoje būdingas didesnis nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas institucijomis. TK atstovai mažiau tiki, kad žiniasklaida yra laisva kritikuoti valdžią. Lietuvoje šis rodiklis radikaliai skiriasi nuo to, ką matome Suomijoje. Taip pat, kitaip nei Suomijoje, didesnio atvirumo ir dėmesingumo kitiems stinga visoms respondentų grupėms Lietuvoje.
Iš apklausos rezultatų matyti, kad TK respondentai Lietuvoje pasižymi labai stipriu polinkiu savarankiškai priimti sprendimus. Būtų galima teigti, kad jie išsiskiria rigidiškumu – yra užsispyrę ir nelinkę greitai keisti turimų įsitikinimų. Nors jų amžius yra įvairus, tačiau tokie respondentai yra žemesnio išsilavinimo, žemesnės socialinės padėties, gyvena šalies regione.
Šie pastebėjimai atliepia ir kitų mokslinių tyrimų rezultatus, kuomet išreikštas skepticizmas ir nepasitikėjimas autoritetais gali turėti įtakos ir padėti formuotis konspiraciniam mąstymui. Taip pat svarbu nepamiršti, kad skepticizmas ir rigidiškumas gali būti nulemti kitų veiksnių (išsilavinimo, socioekonominės padėties) susiformavusių specifinių nuostatų arba tai gali būti ir kognityvinio stiliaus, o ne vertybinė išraiška.
Apie atradimus: nuo ko tikslinga pradėti keistis?
Į medijų švietimą orientuotos intervencinės priemonės gali būti sėkmingos diegiant į savistabos (angl. self-efficacy) stiprinimą nukreiptą mokymąsi. Mokymų organizatorių dėmesys turėtų būti sutelktas ne tik į kognityvinius dalykus, t. y. į tai, kas susiję su konkrečiais medijų aplinkos žinojimo dalykais, bet ir į socialinius-psichologinius bei neurobiologinius veiksnius, pavyzdžiui, savo reakcijų, kurios skatina automatizmą sprendimuose, bet ne kritišką mąstymą, išraiškas. Ugdytis pagarbą ir dėmesingumą kitokį požiūrį turinčiam taip pat galėtų būti vienas iš tikslų kuriant pratimus medijų raštingumo mokymams.
