Grįžti
Spalio 29 d. Medijų ir informacinio raštingumo savaitės metu „Ąžuolyno bibliotekoje“ Kaune vyko DIGIRES jaunosios tyrėjos Patricijos Lenčiauskienės moderuojama diskusija „Ar tikrai dezinformacija yra mūsų kasdieninio gyvenimo palydovė?“
Renginio metu Britų tarybos Lietuvoje vadovė Ona Marija Vyšniauskė, Nara.lt redaktorius ir autorius Karolis Vyšniauskas bei mokslo ir technologijų populiarintojas, radijo laidos „Du bitai“ vedėjas Lukas Keraitis diskutavo apie kasdien mus supančios informacijos ir dezinformacijos srautus, visuomenės susipriešinimą bei kaip su tuo dorotis ir kitus atsparumui keliamus iššūkius.
Siūlo žvelgti plačiau
Diskusijos dalyvė O. M. Vyšniauskė į atsparumą dezinformacijai siūlo žvelgti plačiau, ne vien tik kaip į gebėjimą atskirti tikrą paveikslą nuo sukurto dirbtinio intelekto (toliau – DI).
„JAV atlikta tyrimas parodė, kad ne medijų ir informacinio raštingumo žinios, o priklausymas tam tikrai politinei partijai daro įtaką dezinformacijos sklaidai to asmens kanaluose. Vadinasi, ne tai, kaip gerai mokame atpažinti dezinformaciją, jos kanalus ir metodus, o tai, kiek save identifikuojame su tam tikra politine grupe lemia, ar dalinsimės dezinformacija. Todėl turime kalbėti apie pilietiškumą plačiąja prasme – būti žingeidūs, neskubėti dalintis, ieškoti aukštos reputacijos žinių kanalų. Tai ir nulemtų, kad žmonės rečiau dalintųsi netikromis naujienomis“, – įsitikinusi O. M. Vyšniauskė.
Asmeninės atsakomybės svarba
Paklausti apie asmeninę bei kolektyvinę atsakomybę ugdant medijų raštingumą bei ką daryti, kad būtume atsparesni dezinformacijai, diskusijos dalyviai išskyrė individualių pastangų bei informacinės higienos svarbą.
„Kiekvienas esame atsakingas už save, kad nebūtume apgauti. Naivu tikėtis, kad kažkas mums mes gelbėjimosi ratą ir pasakys kaip gyventi. Visko yra labai daug, todėl kiekvieno iš mūsų užduotis yra ieškoti tų „deimančiukų“ ir stabdyti save. Mus nuo turinio skiria tik mūsų valia, tad ją reikia lavinti“, – teigia L. Keraitis, siūlantis ir patiems išmėginti kurti turinį DI pagalba.
„Turėtume labai saugoti savo dėmesį, nes jis yra baigtinis resursas. Nors žiūrint į ekraną mūsų kūnas nieko nedaro, mes pavargstame, nes reaguojame į visą gaunamą turinį, smegenys galvoja, ką su visu tuo daryti? Kitaip nei laikraščio, viso „Facebook“ neperskaitysime, taigi, turime save saugoti, panašiai kaip nevartoti pernelyg daug cukraus“, – sako K. Vyšniauskas.
Peržengti interesų lauko ribas
O. M. Vyšniauskės teigimu, mes vis daugiau naujienų ir žinių sužinome ne iš žiniasklaidos priemonių, o iš socialinių tinklų, kuriuose nepatikrintos, iškraipytos informacijos yra labai daug. Todėl pirmiausia ji siūlanti išsirinkti žiniasklaidos priemonę, kurioje patikrintume ar tai, ką sužinojome socialiniuose tinkluose, yra tiesa.
„Anksčiau atsivertę laikraščius sužinodavome apie viską: politiką, kultūrą, sportą… Tokiu būdu mus pasiekdavo įvairi informacija iš skirtingų sričių. Dabar socialiniuose tinkluose domimės tuo, kas mums patinka, o tada algortimai mums siūlo tai, kas atitinka mūsų interesus. Tad mūsų žinių, kompetencijų bazė gilėja, bet siaurėja. Todėl aš asmeniškai stengiuosi paskaityti apie tokias sritis, kurios nėra tiesiogiai susijusios su mano darbu ar hobiais, išeiti iš savo kasdienės „dėžės“ ir pažiūrėiį į pasaulį įvairiau“, – asmeniniais receptais dalijosi O. M. Vyšniauskė.
Norime kokybiško turinio – turime susimokėti
Diskusijos dalyvių įsitikinimu, labai svarbu susimokėti už vartojamą turinį, paremti kokybišką žiniasklaidą.
„Gyvename pertekliaus pasaulyje. Todėl už kokybišką turinį reikia susimokėti. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Nes pasaulyje yra daug informacijos, tačiau vertingiausios yra įžvalgos, o už jas reikia mokėti. O jei turinys yra nemokamai prieinamas, pagalvoti, kas už jį moka, nes už kiekvieno turinio slypi kažkoks interesas“, – sako L. Keraitis.
„Kiekvienas turėtume savo pinigais paremti žiniasklaidą, daryti tai, ką darėme iki interneto atsidarimo, kuomet prenumeruoti laikraščius buvo normalu ir įprasta. Dabar portalams nėra tikslo mums kažką duoti, neskaitant reklamos, kuriai reikia mūsų dėmesio. Jeigu norime stiprios žiniasklaidos, turime už ją susimokėti, ją paremti“, – įsitikinęs K. Vyšniauskas.
Prioritetas – visuomenės poliarizacijos mažinimas
O. M. Vyšniauskės teigimu, daugelis dezinformacija dalijasi net ir žinodamas, kad tai nėra tiesa, daro tai sąmoningai. „Dezinformacija yra tik būdas kariauti su priešinga mums puse. Todėl mūsų prioritetas turėtų būti ne dezinformacijos atpažinimo mokymas, o visuomenės poliarizacijos mažinimas“, – sako O. M. Vyšniauskė.
„Kaip tvarkytis su poliarizacija? Nebėgti nuo priešingų nuomonių, o kaip tik jomis pasidomėti. Neturime vienos mus vienijančios organizacijos, todėl turime tuo pasirūpinti, prisiimti atsakomybę ir ieškoti patys, ugdyti gebėjimą išgirsti ir sutalpinti savyje priešingas nuomones“, – įsitikinęs L. Keraitis.
K. Vyšniausko teigimu, turime mažai dalykų, kuriuos Lietuvoje galime vienodai išgyventi visi kartu. „Galbūt tai galėtū būti „Eurovizija“, „Olimpiada“… Tačiau net ir šiuos įvykius stebime skirtinguose kanaluose. Neturime tos bendros realybės, kuomet nebuvo interneto. Gyvename toje pačioje šalyje, bet mūsų realybės yra labai skirtingos. Tačiau kai yra kritinis momentas, žmonės vėl atranda vienas kitą. Vis dėlto, ekranuose esame labai išsibarstę. Tokia yra realybė ir mes negalime sugrįžti į laikus, kai to nebuvo“, – sako K. Vyšniauskas.
O. M. Vyšniauskės teigimu, problema yra ta, kad, kaip rodo tyrimai, esame labiau linkę tikrinti informaciją, kuriai nepritariame, o informaciją, kuri atitinka mūsų įsitikinimus, priimame lengviau.
„Tyrimai rodo, kad faktai nekeičia nuomonės – mes pasiimame tai, kas mums tinka, patvirtina mūsų įsitikinimus. Jeigu norite nesiskiepyti, rasite kalną informacijos, kuri patvirtins tai, kodėl neturėtumėte skiepytis. Žmogui apskritai nėra svarbu žinoti tiesą, o būti apsuptam žmonių, kurie galvoja taip pat“, – antrina K. Vyšniauskas.
Pasitikėjimo nuosmukis. Ką daryti?
Diskusijos metu išreikštas nuogąstavimas vangiu jaunosios auditorijos dalyvavimu Seimo rinkimuose, o taip pat žemu pasitikėjimo žiniasklaida lygiu, keltas klausimas, ką dėl to daryti?
„Svarbu įsiklausyti, ką jauni žmonės sako, kodėl jie nepasitiki žiniasklaida. Žurnalistikai reikia eiti į jauną auditoriją ir tai nėra lengva. Anksčiau žurnalistai turėjo monopolį, visi laukdavo informacijos iš jų, tačiau dabar jie jo nebeturi. Žiniasklaida turi pakeisti požiūrio kampą – ne auditorija kalta, kad jos neskaito, o žiniasklaida kalta, kad neranda ryšio su savo auditorija. Žiniasklaida turi rasti ryšį su jaunimu“, – įsitikinęs K. Vyšniauskas.
O. M. Vyšniauskės teigimu, kiekviena karta turi savo iššūkius ir kiekviena renkasi savo pilietiškumo formas. Nors jaunimas aktyviai nedalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau jie aktyviai dalyvauja protestuose, akcijose, taigi, jie dalyvauja formatuose, kure yra jiems artimi.
„Todėl mūsų (bibliotekų, savivaldybių, politikų) užduotis – suprasti jaunąją kartą, jų aktyvumo formas ir atliepti jas. Jaunimas dažniau renkasi NVO formatus. Todėl pilietiškumo aktyvavimas galėtu vykti mokyklose, NVO, rajonų organizacijose, įvairiomis jaunimui priimtinomis formomis, supranatant, kas jauną žmogų motyvuoja. Jei įtrauksime jaunimą ankstyvojoje formoje, jis patikės, kad jo balsas svarbus ir gali pasiekti pokytį, tada jis ir ateis balsuoti“, – teigia O. M. Vyšniauskė.
Diskusijos įrašą galite rasti čia.
Teksto autorė – Kristina Berksun
