Grįžti
Gegužės 6 d. LR Seime vykusio mokslinio-praktinio simpoziumo „Politinės komunikacijos sankirtos: visuomenė, žiniasklaida, politika“ metu Lietuvos žiniasklaidos ir politikos ekspertai diskutavo, kaip spręsti visuomenės pasyvumo, poliarizacijos ir skaitmeninės atskirties iššūkius. Simpoziume dalyvavo bei pranešimą „Skaitmeninis atsparumas sutraukytų socialinių ryšių akistatoje“ skaitė DIGIRES vadovė bei vyriausioji tyrėja profesorė Auksė Balčytienė, įžvalgomis dalijosi kviestinis svečias – Geteborgo universiteto profesorius Jesperas Striombakas, tiriantis politikos, žiniasklaidos ir visuomenės sankirtų fenomenus.
„Šiandien kalbame ne tik apie politinę poliarizaciją, bet ir apie susipriešinimą, kuris atsiranda tarp skirtingų grupių“, – teigė kviestinis simpoziumo pranešėjas J. Striombakas. Pasak jo, nors žmogaus gebėjimas apdoroti informaciją nepasikeitė, tačiau jos kiekiai beprotiškai išaugo. Mokslininko teigimu, šis informacijos perteklius ir prisideda prie ryškėjančios politinės bei emocinės poliarizacijos. „Todėl vis svarbesnė tampa žmonių individuali motyvacija ir sugebėjimai atsirinkti informaciją“, – įsitikinęs J. Striombakas.
Trūkinėjantys ryšiai ir skaitmeninė atskirtis
„Kaip galime sukurti skaitmeninį atsparumą visuomenėje, kurioje socialiniai ryšiai trūkinėja, bendruomenės skaldosi, formuojasi visuomenę fragmentuojantys socialiniai burbulai?“, – klausimą kėlė asociacijos DIGIRES vadovė ir vyriausioji tyrėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė A. Balčytienė.
Pasak ekspertės, nepaisant didelių investicijų į medijų raštingumą ir faktų tikrinimo projektų įgyvendinimą, vis dar kovojame su pasekmėmis, o ne su priežastimis. „Labai nedaug kalbame apie atskirtis, apie žmonių nesusikalbėjimą, pabirusias ir sutrūkinėjusių ryšių bendruomenes. Mes nesprendžiame esminės problemos – nesiekiame suartinti žmones, pažinti skirtingas grupes. Čia, manau, ir yra didžioji bėda“, – įsitikinusi A. Balčytienė.
Mokslininkės teigimu, Europos socialinio tyrimo (EST) atliktos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad tikintys konspiracijos teorijomis (toliau – KT) yra žemesnio išsilavinimo, jų pajamos mažesnės, jie nepasitiki kitais žmonėmis ir ypač politinėmis institucijomis. Tikintiems KT labiausiai trūksta politinių žinių ir skaitmeninių įgūdžių – pavyzdžiui, Lietuvoje daliai žmonių, tikinčių KT, nežinoma PDF reikšmė. Taip pat Lietuvoje visų visuomenės grupių žmonės internete ir socialiniuose tinkluose praleidžia daugiau laiko, lyginant su suomiais. „Svarbu suprasti kitą“ – nebūdinga nei vienai grupei Lietuvoje.
„Toks rezultatas kreipia į nepasitikėjimą kitais, o tai nesukuria palankaus klimato demokratiškai kultūrai plėtotis“, – pastebėjo A. Balčytienė, palyginimui pateikdama Suomijos pavyzdį, kurioje aktyviau sekamos naujienos, didesnis pasitikėjimo procentas valstybinėmis institucijomis ir vieni kitais.
„Iš šios šalies galime pasimokyti dalinimosi arba įtraukties kultūros (angl. culture of sharing), artimesnio ryšio bendruomenėse. Kiekvienas galime pasijusti atskirtas dėl tam tikros aplinkybės: savo amžiaus, sveikatos, išsilavinimo, socialinės ir ekonominės padėties, gyvenamos vietos. Nė vienas iš mūsų nesame apsaugotas nuo to, kad kažkuriuo aspektu galime atsirasti paribyje“, – teigė A. Balčytienė, ragindama skirti daugiau dėmesio bendruomenių integracijai ir tarpusavio supratimui tarp skirtingų socialinių grupių, kad būtų galima veiksmingiau spręsti skaitmeninės atskirties ir nesusikalbėjimo iššūkius.
Nepasitikėjimas ir mitai apie „sisteminę žiniasklaidą“
„Žiniasklaida smarkiai pasikeitė – dabar ji daug geriau ir kokybiškiau reguliuojama, jos atskaitomybė yra didesnė, žurnalistai yra laisvesni nei buvo anksčiau. Tačiau visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida krenta ir yra beveik dvigubai žemesnis nei Skandinavijos šalyse. Pasitikėjimas politikais ir spredimų priėmėjais – ypatingai žemas. Kur yra to priežastys?“, – klausimą kėlė naujienų portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.
Pasak jos, visuomenėje vis dar atsiranda svarstančių apie „sisteminę žiniasklaidą“ ar iš anksto gautas formuluotes turiniui, tačiau ekspertė šiuos mitus paneigia. „Kai į redakciją ateina įvairios žmonių grupės, pradedu joms pasakoti, rodyti, kaip mes dirbame. Tuomet žmonės išeina su absoliučiai kita nuostata. Manau, kad žiniasklaida turi daugiau kalbėti apie tai, kas ji yra, kaip ji dirba ir kodėl ji yra svarbi“, – įsitikinusi R. Lukaitytė-Vnarauskienė.
Remdamasi JAV atliktais tyrimais, ji išskyrė „naujienų dietos“ fenomeną ir informacijos pertekliaus vengimą kaip veiksnius, kurie prisideda prie žmonių pasitraukimo iš aktyvios informacijos vartojimo sferos: dažnai pasirenkama ignoruoti nemalonią informaciją ir taip prarandama galimybė aktyviai dalyvauti demokratiniuose procesuose.
Informaciniai šuliniai ir radikalėjanti poliarizacija
Socialinėse medijose skirtingos grupės dažnai formuojasi į atskirus informacinius šulinius (kitaip dar vadinamus aido kambariais ar informaciniais burbulais), kurie sustiprina esamus įsitikinimus ir neleidžia priimti skirtingos nuomonės. VU Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros asistentė dr. Justina Zamauskė pabrėžė, kad socialinės medijos formuoja vartotojų informacijos vartojimo įpročius ir prisideda prie informacinių šulinių kūrimosi. Šis fenomenas yra susijęs tiek su socialinėmis, tiek su technologinėmis priežastimis – vartotojai linkę rinktis informaciją, atitinkančią jų pažiūras, o technologiniai algoritmai dar labiau sustiprina šią tendenciją.
„Informaciniai šuliniai skatina poliarizaciją, gali išaugti netgi į radikalius veiksmus realiame gyvenime. Be to, tai kenkia demokratinei sistemai, kuri funkcionuoja, tik jei skirtingos grupės tarpusavyje gali susikalbėti ir priimti kompromisinius sprendimus. Tuo metu socialinėse medijose auditorija girdėdama kryptingas žinutes skaldosi į grupes, renkasi bendraminčius, mažai sąveikauja su kitomis grupėmis, dalinasi pirminiais įsitikinimais ir bendrauja su jas palaikančiais žmonėmis. Kodėl taip yra? Viena vertus, žmonėms lengviau būti su tais, kurie pritaria jų nuomonei, o kita vertus, suveikia technologinis aspektas – t. y. socialinių medijų algoritmai, paveikiantys, kokią informaciją gauname. Tačiau viskas priklauso ir nuo to, kokį turinį patys renkamės vartoti ir kaip į jį esame įsitraukę“, – teigė J. Zamauskė.
Įsitvirtina populistinė ir nemandagumo retorika
Pasak VU Komunikacijos fakulteto lektorės dr. Giedrės Vaičekauskienės, populistinė retorika įsitvirtino viešojo diskurso sraute. Ši retorika pasižymi kuriama priešprieša tarp „mes“ ir „jie / kiti – keliantys grėsmę“, kuriama taip vadinama „baimės politika“. „Gyvename po-tiesos eroje, kai labiau tikime tuo, kas mus „užkabina“ emocionaliai, ir mažiau norime tikrinti, ar tai, ką sako politikas, yra tiesa ir ar jo teiginiai sutampa su jo realiai įgyvendinamais veiksmais bei elgesiu“, – teigė G. Vaičekauskienė.
Ekspertės teigimu, visuomenėje pastebimas ne tik augantis populizmas, bet ir pasikeitusi kalba, manieros ir retorika, ypač socialinių tinklų kontekste. „Nemandagumas tampa strategine autentiškumo įrodymo priemone“, – teigė pranešėja, remdamasi kritinio diskurso tyrėja Ruth Wodak, ir akcentavo, kad nemandagumo bei emocijų naudojimas prisideda prie populistinio diskurso stiprinimo bei socialinės įtampos didinimo.
Trūksta kokybiškos politinės diskusijos
Šiuolaikinės politinės komunikacijos strategijos dažnai apima pozityvią arba negatyvią komunikaciją, siekiant išsiskirti iš konkurentų. VU Komunikacijos fakulteto docentas dr. Andrius Šuminas atkreipė dėmesį į „pranešimus apie nieką“, kurie dažnai neturi aiškios temos, bet tiesiog ragina „balsuoti už mus“. Pranešėjas išskyrė, kad negatyvi komunikacija dažnai tampa populiari tarp mažesnių arba populistinių partijų, kurios stengiasi pritraukti žiniasklaidos dėmesį radikaliais pareiškimais. „Menkus resursus turintys politikai arba politinės partijos dažniau pasitelkia negatyvią komunikaciją, skleidžia radikalias negatyvias idėjas, siekdami atkreipti į save dėmesį“, – teigė ekspertas.
Jis taip pat pastebėjo, kad politiniame lygmenyje nevyksta diskusijos, politikai komunikuoja su savo rinkėjais, o iš oponentų viešai tyčiojamasi. Tokiu būdu, pasak A. Šumino, prarandame galimybę diskutuoti kaip visuomenė.
„Politikai, anksčiau siekę patraukti neapsisprendusius rinkėjus, dabar daugiausia orientuojasi į savo esamus rėmėjus, „ganydami“ juos mėgstama retorika“, – teigė žiniasklaidos stebėsenos ir analizės kompanijos „Mediaskopas“ plėtros vadovas Aidas Petrošius. Ši strategija, pasak eksperto, lemia sąstingį politinėje komunikacijoje ir mažina viešojo diskurso kokybę.
Tačiau, kaip pastebi A. Šuminas, yra ir teigiamų tendencijų – kai kurios politinės kampanijos ieško naujų ir inovatyvių būdų, kaip geriau pasiekti rinkėjus ir ryšį su jais, akcentuojant politinės partijos vertybes atitinkančias temas.
Visą diskusiją galite stebėti čia.
Mokslinio-praktinio simpoziumo „Politinės komunikacijos sankirtos: visuomenė, žiniasklaida, politika“ (angl. “Intersections of Political Communication: Society, Media, Politics”) organizatorius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centras.
Simpoziumo globėja – Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
