Grįžti
Apsižodžiavimus, vienas kito įžeidinėjimus, vykstančius tiek tarp atskirų individų, tiek tarp organizacijų ar politikų matome ir girdime kiekvieną dieną. Ypač tai išryškėjo įsigalėjus socialiniams tinklams, sukūrusiems erdvę kiekvienam pasisakyti. Į šią problemą dėmesį atkreipė ir Visuomenės informavimo etikos asociacija, rugpjūčio 26 d. pakvietusi į diskusiją „Vieša kritika ir viešos kovos dėl idėjų. Kur padorumo ribos?“, skirtą viešosios erdvės ir skaitmeninės komunikacijos etikai aptarti.
Diskusijoje dalyvavo ir įžvalgomis dalinosi DIGIRES asociacijos vadovė prof. Auksė Balčytienė.
„Gyvename virsmo laike – daugybinių ir itin sudėtingų iššūkių apsuptyje. Pasaulio Ekonomikos Forumas įvardina labai įvairias problemas, kurioms neturime aiškių ir greitų sprendimų. Tai ir bioįvairovės nykimas, senstančios visuomenės, aplinkosauga, klimato pasikeitimai, kibernetiniai išpuoliai, masinio naikinimo ginklai. Šios problemos yra kompleksinės, sudėtingos, tačiau visos jos yra kilusios iš žmogaus intencijų ir jų pasekmės yra nukreiptos į žmogų. Taigi, efektyvus tokių problemų suvaldymas reikalauja ir turi būti atitinkamai fokusuojamas į elgsenos kaitą įvairiuose lygiuose – kiekvieno žmogaus, atskiros sistemos, visuomenės“, – įsitikinusi A. Balčytienė.
Susipriešinimas – laikmečio diagnozė
Mokslininkė teigia, kad komunikacijos mokslas yra viena tokių integralių sričių, kurioje apsijungia įvairių socialinių ir humanitarinių, taip pat ir technologinių disciplinų ekspertinis žinojimas.
„Žvelgiant į būtinybę ugdytis skaitmeninį atsparumą įvairioms komunikacinėms negerovėms, neapykantai ir išpuoliams, manipuliavimui faktais, svarbu pasitelkti įvairius instrumentus, tokius kaip žinias apie teisinį skaitmeninės erdvės reguliavimą, naujienų žiniasklaidos palaikymą ir profesionalios žurnalistikos stiprinimą, bei medijų raštingumo kompetencijas“, – sako ekspertė.
Nors, A. Balčytienės teigimu, Lietuvoje turime įgiję daug ir įvairios patirties, vyksta įvairūs susitikimai, mezgasi partnerystės, vykdoma daug tyrimų ir mokymų, kaip atpažinti ir stabdyti dezinformaciją, visgi žinių apie tai, koks yra realus dezinformacijos poveikis, su kokiais sunkumais savo kasdienėse gyvenimo praktikose susiduria žmonių grupės ir kokių iniciatyvų reikėtų, dar vis stinga.
„Ir tai jokių būdu nėra priekaištas ar kritika. Kaip tik tai rodo, kad atsakingai veikiantys šiuolaikinės viešosios erdvės dalyviai ieško išeičių – siekia įsivardinti problemas, burtis bendram tikslui: aiškintis žiniasklaidos vaidmenį siekiant visuomenės integralumo (projektas TRANSINTEGRAL), siekti komunikacinės etikos standarto (projektas DIACOMET), didinti visuomenės skaitmeninį atsparumą (projektai DIGIRES, BECID). Kad tai pavyktų, svarbu aiškintis dabartinių profesinės etikos klausimų sprendimo praktikas, diskutuoti apie tai, kas turi būti reglamentuojama, o kas – paliekama savireguliacijai ir ugdymui“, – teigia A. Balčytienė.
Pasak mokslininkės, svarbu pažymėti, kad vis daugiau tyrėjų kalba apie tai, kad veiksmingam atsakui į įvairius viešosios erdvės ir dialogo trikdžius (tokius kaip akivaizdžią neapykantą ar paprasčiausią nesusikalbėjimą) plėtotis, tyrėjai ir mokslininkai turėtų daugiau susitelkti į žmogaus reakcijas ir veiksmų tyrimus.
„Kitaip sakant, siekdami įvairių grupių dialogo ir susikalbėjimo, visų pirmiausia turime atpažinti ne tik pažeidžiamas ar atskirties grupes, tačiau ir tokių žmonių vertybines nuostatas, gyvenimiškas patirtis ir sykiu pasaulio matymą bei savo pajėgumų dalyvauti viešajame gyvenime įsivertinimus“, – sako A. Balčytienė ir priduria, kad didelis iššūkis yra suvokti šiuolaikinėse visuomenėse tarp skirtingų viešosios erdvės dalyvių egzistuojančius situacijų savivokos nesuderinamumus.
„Šie kyla iš skirtingų matymų ir yra paremti nebūtinai skirtingais informacinio lauko šaltiniais, bet šie matymai (arba pasauliai) pasižymi įvairiais situacijos vertinimais. Kaip tik dėl tokių komunikuojančiųjų išankstinių nesuderinamumų ir kyla komunikacinės įtampos, pykčio pliūpsniai ir kaltinimai, o sykiu ir susipriešinimas. Čia nekalbu apie akivaizdžiai propagandines užmačias manipuliuoti skleidžiant melą ir dezinformaciją – tai yra dar kita tema, reikalaujanti atsižvelgti į informacinio karo srities dalykus. Taip pat akivaizdu ir tai, kad propagandos atveju svarbiausias ginklas yra sąmoninga atspirtis ir griežtas atsakas melui bei piktiems kėslams, ir ne apie dialogą čia svarbu kalbėti“, – sako ji.
Aktuali diskusija
Tokio pobūdžio klausimai svarstyti ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos organizuotoje diskusijoje „Vieša kritika ir viešos kovos dėl idėjų. Kur padorumo ribos?“, skirtoje viešajai erdvei.
Diskusijoje dalyvavo: Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotoja, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ vyr. redaktorė Vilija Butkuvienė, televizijos žurnalistas, laidų vedėjas Egidijus Knispelis, vaizdo turinio kūrėjas Skirmantas Malinauskas, žurnalistė Jurgita Lieponė. Diskusiją moderavo Daiva Žeimytė-Bilienė.
Ekspertinėmis įžvalgomis dalinosi VDU viešosios komunikacijos katedros profesorė, tyrėja dr. Auksė Balčytienė, žurnalistė, politikė, Seimo kultūros komiteto narė Liuda Pociūnienė, politikos apžvalgininkas, „TV3“ televizijos žurnalistas Vladimiras Laučius.
Turinio kūrėjo S. Malinausko teigimu, egzistuoja aiški riba tarp įžeidimo ir argumento, tačiau esama labai daug temų ir klausimų, kuriais diskusijos net nevyksta, nes vien juos įvardijus žmogui iškart priskiriama tam tikra etiketė.
Pasak V. Butkuvienės, vieša kritika egzistuoja, bet stinga kovos dėl idėjų viešojoje erdvėje. „Man atrodo, kad dar nesame išsigryninę, kas yra ta kova dėl idėjų, todėl ir padorumo ribos yra neapčiuopiamos. Socialiniuose tinkluose vyksta kova, kas pasakys kuo riebesnį žodį apie kitą žmogų. Apie žmogų, o ne idėją. Mes nebeskiriame, kur yra idėjos, kur yra kritika, kur yra žmogaus orumas“, – teigė V. Butkuvienė.
Žurnalistės J. Lieponės nuomone, mokame kalbėtis gyvai, bet nemokame kalbėtis viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. „Manau, kad mūsų nesusikalbėjimą ir priešpriešą lemia viešojoje erdvėje skleidžiami melai – ne nuomonė, bet melai, dezinformacija – iššaukiantys agresiją, pyktį, diskusiją be diskusijos“, – mintimis dalinosi J. Lieponė.
„Mes nemokame komentuoti, ginčytis, diskutuoti ir keistis nuomonėmis, neturime tam poreikio. Mes mokam ir turim poreikį pristatyti savo nuomonę. Ribos priklauso nuo žmogaus asmeninės kultūros bei nuo prodiuserio, jeigu žmogus dirba televizijoje ir veda diskusijų laidą. Nes auditorijai neįdomu, jei nėra ginčo, dramos. Be to, mes neturime diskusijos tradicijų, kokias, pavyzdžiui, turi anglai“, – sakė E. Knispelis.
Mokslininkės A. Balčytienės teigimu, viešosios erdvės, kaip vietos, kurioje reiškiamos skirtingos idėjos, adekvačiai išsakomi argumentai, kurioje siekiama konsensuso arba bent jau mezgasi dialogas, pavyzdžių, deja, nebematome. Pasak profesorės, socialiniuose tinkluose karaliauja emocija, tam tikri dalykai yra iškeliami, tam tikri nustelbiami. Net ir Suomijoje – gerovės valstybės siekiniui daugeliui net ir Vakarų Europos valstybių – dialoginės tradicijos stinga.
„Labai svarbu ieškoti išeičių, mokytis, atsigręžti į žiniasklaidą, o žurnalistams solidarizuotis. Mokyklose reikia skirti dėmesį refleksijai – o ne tik tam tikrų medijų raštingumo įgūdžių mokymui – kas mes esame, kaip mes reaguojame?“, – apie komunikaciją viešojoje erdvėje kalbėjo prof. A. Balčytienė.
V. Liaučiaus teigė, kad tas erdves, kurias anksčiau kontroliavo moralė, nustatydama, kas yra padorumo ribos, elgesio, kalbėjimo taisykles, vis labiau pradeda reguliuoti teisė. Be to, masinės kultūros pagrindą sudaro pramoginė kultūra, kurioje yra daug vulgarumo, o šis joje laikomas norma. Eksperto teigimu, masinė kultūra primeta savo normas net aukštajai kultūrai, o ši problema paaštrėjo, kai atsirado internetas, socialiniai tinklai.
„Atkreipiame dėmesį į tai tada, kai masinės kultūros normos ateina į tą erdvę, kuriai jos nepriklauso. Ir pasipiktiname. Ir jeigu mes norime kovoti, tai kovoti reikia ne su pavieniais atvejais ir žmonėmis, bet su visu reiškiniu“, – sakė V. Laučius.
Diskusijos moderatorės D. Žeimytės-Bilienės paklausta, kokią įtaką daro politikai, L. Pociūnienė teigė, kad politika yra vieta, kurioje kuriamos taisyklės, todėl turi būti aiškūs principais, kuriais vadovaujantis, tos taisyklės yra kuriamos.
Visą diskusiją stebėti ir ekspertų pasisakymus išgirsti galite čia.
