Grįžti
Vienas iš projekto BECID (Baltijos šalių kovos su informacijos sutrikimais centras) tikslų – išsiaiškinti, kaip skirtingos Baltijos šalių visuomenės grupės vertina turimus medijų raštingumo įgūdžius, kokiais šaltiniais pasitiki, ar mano, kad geba atpažinti dezinformaciją ir manipuliacijas? Šiuo tikslu jau vykdoma apklausa (su pirminiais jos rezultatais galite susipažinti čia), o taip pat atlikti individualūs interviu su viena iš pažeidžiamų grupių – jaunimo darbuotojais, lyderiais ir aktyvistais. Kas paaiškėjo tyrimo metu pasakoja individualius interviu vykdžiusi Vytauto Didžiojo universiteto jaunesnioji mokslo tyrėja Kristina Berksun.
Koks buvo šių interviu su jaunimo darbuotojais, aktyvistais ir lyderiais tikslas? Ką jais siekėte išsiaiškinti?
Medijų ir informacinis raštingumas yra tapęs neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau tam tikras grupes, kaip, pavyzdžiui, jaunimo darbuotojus ši tema yra palietusi itin artimai, nes tai yra susiję su jų kasdieniu darbu. Todėl ir pakvietėme juos pasikalbėti, norėdami sužinoti, kuo jie šiuo metu gyvena, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduria, kaip jaunimo atstovai jaučiasi nuolatinėje pokyčių akivaizdoje bei kas juos labiausiai neramina. Kvietėme jaunimo atstovus atvirai pasidalinti savo patirtimis, nuomonėmis, nuogąstavimais bei įžvalgomis, kaip medijų ir informacinio raštingumo ugdymas galėtų būti tobulinamas, kokių priemonių dar reikėtų ir kaip jos galėtų būti įgyvendinamos.
Kokias temas ir klausimus aptarėte individualių pokalbių su jaunimo atstovais metu?
Klausėme jaunimo atstovų, kaip jie vertina savo turimas medijų ir informacinio raštingumo žinias, įgūdžius bei gebėjimą juos perduoti kitiems. Taip pat, kokias priemones ir metodus jie naudoja savo darbe su jaunimu, ar jos yra lengvai prieinamos, suprantamos ir veiksmingos? Bandėme sužinoti, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kalbėdamiesi su jaunimu medijų ir informacinio raštingumo tema. Ar ji jaunuoliams yra įdomi ir aktuali? Kaip jie vertina savo gebėjimą atpažinti netikras naujienas?
Klausėme ir apie pasitikėjimą – kokiais kanalais ir informacijos šaltiniais jaunimo atstovai pasitiki labiausiai, kaip vertina iš artimųjų (kolegų, draugų, šeimos narių) juos pasiekiančią informaciją, kas jiems yra sunkiausia, bandant įvertinti informacijos patikimumą? Palietėme ir didmiesčių bei regionų klausimą – bandėme išsiaiškinti, kuo galimybės ir priemonių prieinamumas skiriasi tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir mažesnių miestelių, kokias problemas bei galbūt dar neišnaudotas galimybes jaunimo lyderiai mato šioje srityje.
Kokių įdomių ar netikėtų įžvalgų gavote iš šių interviu? Kokios problemos išryškėjo?
Įdomu tai, kad darbą su jaunimu renkasi asmenys, ateinantys iš labai įvairių sričių – meno, pedagogikos, klinikinės psichologijos… Todėl ir jų žinių bagažas labai įvairus, o dirbdami su jaunimu jie stengiasi išnaudoti tas sritis, kuriose žinių turi daugiausia. Dauguma kalbintų jaunimo atstovų specialiai medijų ir informacinio raštingumo tema nesidomi, prioritetai skiriami kitoms, šiuo metu jaunimui aktualesnėmis laikomoms temos, pvz., emocinei sveikatai, verslumui ir kt.
Aiškėja, kad medijų ir informacinio raštingumo tema yra įtraukiama į darbotvarkę tik netiesiogiai, per kitas veiklas arba individualius pokalbius, kurie užsimezga bendraujant su jaunuoliais kasdienėmis temomis, pvz., apie tą dieną pasirodžiusią naujieną ir kodėl ji sulaukė susidomėjimo, ką jaunimas apie tai mano, kodėl taip mano ir pan. Jaunimo darbuotojai tokiais atvejais siekia skatinti jaunuolių kritinį mąstymą, pagalvoti apie pristatomą problemą iš kitos pusės, pasvarstyti apie galimas alternatyvas. Tačiau apskritai skiriamas vos vienas kitas atskiras renginys ar pokalbis būtent medijų ir informacinio raštingumo temai, pvz., paskaitai ir diskusijai apie dirbtinį intelektą.
Įdomu ir tai, kad, nors jaunimo darbuotojai, aktyvistai ir lyderiai savo medijų ir informacinio raštingumo žinias vertina gerai arba neblogai, jaunimo darbuotojai nesijaučia įgalinti žinias perduoti kitiems. Jiems trūksta mokymų, kaip tai patraukliai ir veiksmingai padaryti – kokias veiklas ir metodus pasirinkti. Taigi, išryškėja specialių mokymų, kaip ugdyti medijų ir informacinį raštingumą, trūkumas. Nors jaunimo darbuotojai teigia, kad patys aktyviai ir neieško informacijos medijų ir informacinio raštingumo tema, tačiau ir pasiūlymų mokymams, kitaip nei kitomis temomis, nesulaukia. Pastebima, kad ir su kolegomis šia tema diskutuojama mažai ir net pasigendama tų diskusijų, kurios, manoma, būtų tikrai vertingos ir naudingos.
Dar viena ryški problema – atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų – teigiama, kad didmiesčiuose daugiau galimybių, o regionuose gyvenančiųjų jos nepasiekia. Taip pat atkreiptinas dėmesys į nelygų medijų ir informacinio raštingumo žinių ir įgūdžių lygį tarp skirtingų jaunuolių. Nors dažnai kalbame apie dirbtinį intelektą ir kitas naujoves, pasirodo, kad daliai jaunuolių dažnai trūksta elementarių informacinio raštingumo žinių, pvz., kaip naudotis „Word“, kaip teisingai rašyti el. laišką ir pan. Visgi džiugina tai, kad, nors ir esama itin jautrių dezinformacijai jaunuolių, visgi, taip pat netrūksta ir racionalaus matymo, kad gali būti visaip.
Jaunimo lyderiai sutinka, kad medijų ir informacinio raštingumo tema yra labai svarbi ir aktuali, o su tuo susijusių pavojų, keliančių nerimą, yra labai daug – nuo duomenų saugos iki suklastotos, patikimos informacijos atpažinimo. Sutinkama, kad dirbant su jaunimu reikėtų daugiau veiklų šia tema. Tačiau šiuo metu tai nėra daroma dėl jau minėtų žinių ir įgūdžių trūkumo.
Kokias patirtis ir iššūkius dirbant su jaunimu medijų ir informacinio raštingumo tema įvardijo jaunimo darbuotojai, lyderiai ir aktyvistai?
Pagrindiniai išryškėję iššūkiai yra žinių ir įgūdžių apie medijų ir informacinį raštingumą trūkumas, taip pat specialių mokymų, kurie galėtų įgalinti jaunimo lyderius perduoti turimas ar įgytas žinias kitiems, trūkumas. Ne mažesnis iššūkis yra aktualių jaunimui temų gausa ir laiko bei žinių trūkumas jas visas perteikti. Todėl neretai susiduriama su situacija, kai dėl laiko trūkumo jaunimo darbuotojas verčiau renkasi pokalbį su jaunuoliu nei kompetencijų kėlimą.
Taip pat kartais jaunimo darbuotojams sunku paaiškinti, kodėl viena ar kita tema yra svarbi jaunuoliams. Jaučiamas ir kartų skirtumas, kuomet išsiskiria tai, kokias medijas ir kuriuos informacijos kanalus renkasi jaunimo darbuotojas, o kuriuos – jaunimas. Pastebima, kad tendencijos tarp jaunimo labai greitai keičiasi, todėl ir čia iškyla iššūkis – darbas tampa nuolatinio ieškojimo ir mokymosi procesu, kuris yra sudėtingas, bet vis dėlto labai reikalingas ir vertingas jaunimui.
Kokių rekomendacijų sulaukėte iš jaunimo lyderių ir aktyvistų, kaip paskatinti jaunimo domėjimąsi medijų ir informacinio raštingumo tema bei pagerinti jų ugdymą(si)? Kas galėtų būti tobulinama bei kokios priemonės, jų manymu, būtų veiksmingiausios?
Jaunimo atstovai sutinka, kad medijų ir informacinio raštingumo ugdymasis turėtų būti ne tik galimybė, bet būtinybė – tai turėtų būti integruota į švietimo sistemą, programą, skirtingų disciplinų dalykus bei tam specialiai ruošiami mokytojai. Jaunimo atstovai teigia, kad vien neformalaus ugdymo nebeužtenka, reikia daugiau formalių žinių, nuoseklaus aiškinimo apie duomenų saugą, giliąsias klastotes (angl. deepfake) ir kt. Pastebima, kad jaunimui apskritai reikėtų daugiau turinio, ypač lietuvių kalba, kuris būtų įdomus ir aktualus.
Kalbant apie neformalųjį švietimą, vienas iš paminėtų būdų ugdyti jaunimą yra „jaunimas moko jaunimą“ arba „jaunimas jaunimui“ principo taikymas, tokiu būdu kuriamas turinys ir mokymasis. Taip pat svarbu, kad ugdymasis vyktų per veiklas, patrauklias jaunimui. Visgi svarbiausia paties turinio kokybė, o ne tik tai, kas tą turinį transliuoja. Pasak jaunimo atstovų, jaunimą puikiai gali sudominti ir eksperto paskaita, jeigu ji bus kokybiška ir įtrauki.
Kalbino ir tekstą parengė – Austėja Vaičiulevičiūtė
