Grįžti
Pagal dezinformacijos srautus Lietuvoje 2021-ieji tapo rekordiniais metais: palyginti su 2020 m. dezinformacijos kampanijų užfiksuota net 30 proc. daugiau. Tačiau Lietuva nėra jokia išimtis – dezinformacijos daromą žalą patiria visos pasaulio valstybės, todėl vis svarbiau apjungti specialistų žinias ir praktikas bei drauge ieškoti sprendimų.
Apie Lietuvą skleidžiamos propagandos stebėsenos ekspertai nurodo, kad vidaus auditorijoms skirtos tendencingos informacijos, nukreiptos prieš Lietuvą, pagrindinis tikslas yra sėti piliečių nepasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, naryste ES ir NATO. Užsienio rinkai dažniausiai skirtos negatyvios, o dažnai ir melagingos žinutės, kurios formuoja negatyvų įvaizdį apie Lietuvą Vakaruose ir Rytuose bei kelia abejonių dėl kultūrinio ir istorinio lietuvių identiteto.
Tarp nurodomų pagrindinių priežasčių, kurios skatina dezinformacijos srautų augimą, – tai priešiškų Lietuvai jėgų reakcija į šalies kariuomenės modernizavimą, pastangas, siekiant apriboti nelegalios migracijos srautus, tvirta Lietuvos pozicija dėl Kremliaus ir Baltarusijos režimų, proaktyvi pozicija NATO ir ES diskusijų kontekste.
DIGIRES projekto didžiojo partnerio, naujienų portalo DELFI verslo vystymo vadovė Ieva Ivanauskaitė dalijasi mintimis ir įspūdžiais po kelių tarptautinių renginių, kuriuose pristatė DIGIRES projektą bei pasidalijo įžvalgomis apie Lietuvos patirtis kovoje su propaganda.
Kodėl taip svarbu bendrauti su tarptautiniais kolegomis, ko galime iš jų pasimokyti?
Konferencijose, kuriose pastaruoju metu tenka vis dažniau dalyvauti, vis plačiau diskutuojama apie tarptautiniu mastu dezinformacijos fenomeno sukeliamą žalą ir drauge ieškoma geriausių priemonių tai žalai užkardyti. Galimybė gyvai susitikti su žiniasklaidos, pilietinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovais iš Europos ir viso pasaulio – neįkainojama proga apsikeisti gerosiomis praktikomis, kūrybinėse dirbtuvėse sugeneruoti naujus sprendimo būdus ir grįžus juos pritaikyti savo šalyse.
Antra vertus, diskusijos apie propagandos mastus skirtingose šalyse yra galimybė geriau suprasti, kaip šis reiškinys veikia, kokie jo skirtumai ir panašumai įvairiose valstybėse. Pavyzdžiui, Balkanų šalyse dezinformacija seniai aktyviai naudojama įvairiuose politiniuose sluoksniuose, kai tuo metu pas mus labiausiai veši arba Kremliui palankūs sklaidos kanalai, arba pavieniai asmenys, siekiantys asmeninės naudos, tačiau galutinis rezultatas visada tas pats – ilgainiui destabilizuojami demokratijos pamatai, nes visuomenėse slopsta pasitikėjimas institucijomis ir net kyla grėsmių visuomenės sveikatai, kaip kad atsitiko pandemijos metu.
Kaip vertintum iš šalies, kaip stipriai Lietuva pasirengusi didinti visuomenės skaitmeninį raštingumą, ar neatrodome labai atsilikę bendrame Europos kontekste?
Situacija dviprasmiška: viena vertus, Lietuvoje mes jau gana seniai vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis siekiame pažaboti dezinformacijos poveikį ir turime kur kas daugiau patirties nei dauguma Europos ar net pasaulio šalių. Antra vertus, manau, mes vis aiškiau suprantame, kad nei lenktynės bandant išanalizuoti daugiau dezinformacijos precedentų ar patikrinti daugiau teiginių, nei pavienės kampanijos medijų raštingumui stiprinti, nei dezinformacijos poveikio Lietuvoje tyrimai pageidaujamo rezultato, deja, neatneša.
Vis labiau akivaizdu, kad reikia visas pastangas apjungti į vieną metodiškai veikiančią ekosistemą. Kaip rodo Balkanų pavyzdys, yra vietų, kur tai buvo pradėta daryti, o mūsiškis pavyzdys – DIGIRES – dar labai jaunas, bet turbūt tik dabar tam atėjo laikas. Turėdami omenyje lietuvių žinių siekimą ir atkaklumą, mažais žingsneliais galime atlikti didelius darbus.
Pasidalinkite įžvalgomis, ką esame prasmingo jau nuveikę ir kur visgi turėtume spartinti žingsnius, kad nebūtume tarp atsiliekančiųjų?
Man regis, kad pats prasmingiausias žingsnis jau žengtas – poreikio burtis į multidisciplininę partnerystę identifikavimas ir tinkamų branduoliui partnerių subūrimas. Žinoma, nereikėtų sumenkinti ir anksčiau paminėtų pavienių iniciatyvų reikšmės: faktų tikrinimas sėkmingai padeda auditorijoms atskirti melą nuo tiesos ir kritiškiau vertinti informaciją, įvairūs tyrimai apie Lietuvoje vyraujančius dezinformacijos naratyvus, apie tam tikrų demografinių grupių paveikumą jiems yra atspirties taškas formuojant ir DIGIRES veiklos strategiją, siekiant tą poveikį sumažinti iki minimumo.
Tačiau esminių spragų vis dar nemažai. Tenka apgailestauti, kad vis dar neegzistuoja nacionalinės gairės visuomenės skaitmeniniam atsparumui didinti. Tiesa, yra numatytos gairės diegti skaitmeninį raštingumą mokyklų programose, tačiau nėra pakankamai apgalvota nei švietėjų kompetencija, nei nuosekli integracija į įvairius mokomuosius dalykus. Mano galva, informacinis raštingumas – tarpdisciplininis dalykas, neapsiribojantis tik informatika ar lietuvių kalba.
Taip pat nenumatyta jokia atsakomybė už dezinformacijos sklaidą, išskyrus atvejus, kai tai galima identifikuoti kaip neapykantos kurstymą ar šmeižtą. Tam, kad tokios problemos būtų išspręstos, reikia ne vien valstybinių institucijų sprendimo, kas turėtų būti daroma, o tarpsektorinio bendradarbiavimo, konsultacijų ir galop – efektyvių rekomendacijų teikimo ir jų įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu. Labai viliuosi, kad tokia ateitis mūsų laukia jau ne už kalnų.
Dėkojame už pokalbį.
Šiomis mintimis ir įžvalgomis I. Ivanauskaitė taip pat pasidalijo su tarptautine bendruomene kovo–gegužės mėnesiais vykusiuose tarptautiniuose skaitmeninio atsparumo didinimui ir kovai dezinformacijos poveikiu skirtuose renginiuose Milane, Zagrebe, Sarajeve bei Kaune. Taip pat šios temos bus nagrinėjamos keliuose artimiausiu metu vyksiančiuose renginiuose, tarp jų – ir didžiausias pasaulyje faktų tikrintojų renginys „Global Fact“, kuris šiemet birželio 23–25 dienomis vyks Osle.
