Grįžti
Kovoje su dezinformacija būtina suvienyti skirtingų institucijų ir suinteresuotų visuomenės atstovų jėgas. Kaip tai padaryti gruodžio 6 d. VDU vykusiame renginyje „DIGIRES: žinome, kaip veikia dezinformacija. O kas toliau?“ kartu su skirtingų sričių – švietimo, kultūros, bibliotekų tinklo darbuotojais diskutavo į iniciatyvą DIGIRES susibūrusi akademikų ir žiniasklaidos atstovų komanda.
„Nors atstovaujame skirtingas sritis, siekiame to paties tikslo. Tik dalindamiesi ekspertinėmis žiniomis galime judėti toliau ir kurti pridėtinę vertę, atrasti būdus, kaip išmokti gyventi dezinformacijos apsupty. Drauge esame stipresni“, – teigė DIGIRES projekto vadovė ir vyriausioji tyrėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė, VDU UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei katedros vadovė Auksė Balčytienė.
Žurnalistikos vaidmuo
Pasak profesorės A. Balčytienės, prie skaitmeninio atsparumo didinimo Lietuvoje labai stipriai prisideda žurnalistika. Naujienų portalo DELFI.lt skilties „Melo detektorius“ vyr. redaktorė, faktų tikrintoja Aistė Meidutė pasidžiaugė, kad melagingų naujienų demaskavimo technikos imasi vis daugiau žiniasklaidos priemonių. „Tai sunkus darbas, dirbame nepailsdami, bet tai yra kiekvienos šalies ateitis“, – teigė ji.
Naujienų portalo DELFI.lt vyr. redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė priminė, kad dezinformacija buvo visada – nuo tada, kai atsirado žmogus. Tik jos sklidimo greitis interneto laikais tapo nepalyginamai didesnis, o dezinformacijos kiekiai auga eksponentiškai. Todėl profesoriaus, filosofo Gintauto Mažeikio teigimu, melagingų naujienų aiškinimas atsilieka nuo jų kūrimo proceso, o net ir paneigus neteisingą informaciją, tai nebeturi reikšmės, net jei žmonės ir sužino tiesą.
VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas Viktor Denisenko pridūrė, kad propagandos naratyvą galima sukurti lengvai, o štai per vieno fakto tikrinimo laikotarpį melagingos informacijos kūrėjas gali sukurti dar 10-20 naujų melagingų žinių. Pagrindinėmis problemomis diskusijos metu įvardinta tai, kad mažėja žmonių pasitikėjimas žiniasklaida, žmonės nesugeba atskirti profesionalaus žurnalistinio turinio nuo mėgėjiško. V .Denisenko teigė, jog esama tyrimo, rodančio, kad Lietuvos gyventojai yra vieni atspariausių dezinformacijai, tačiau tuo pat metu kito tyrimo rezultatai rodo, jog lietuviai yra tarp vienų mažiausiai tikrinančių faktus.
Pasak R. Lukaitytės-Vnarauskienės, nors anot tyrimų, informacijos vartotojai geba atskirti kokybišką turinį nuo nekokybiško, žurnalistų praktika rodo, kad žmonės neskiria, kas yra žiniasklaida, o kas tik nuomonė. „Mūsų dažnai klausia: „Kodėl neskelbiat, ko laukiat?“ Atsakau: „Mes tikriname informaciją“. Atrodome lėti, tačiau negalime būti kaip kai kurie socialinių tinklų vartotojai, kurie savo įrašuose skelbia: „Nežinau, ar tai tiesa, bet yra žiauru, kas čia rašoma“. „Nuomonė negali eiti pirmiau faktų“, – teigė ji.
Rusijos propaganda
Didelis dėmesys renginio metu skirtas Rusijos vykdomai propagandai. Pasak V. Denisenko, Kremliaus propaganda siekia kurti informacinį chaosą. „Kremliaus propagandistai dalinasi skirtingais, vienas kitam prieštaraujančiais naratyvais. Vienu metu gali pasirodyti net keturios skirtingos to paties įvykio versijos. Chaose žmogus linksta į kraštutinumus, pradeda nebepasitikėti niekuo – nei oficialia informacija, nei institucijomis, nei profesionalia žiniasklaida. Ir atvirkščiai, pradeda įtikėti sąmokslo teorijomis. Be to, propaganda taikosi į skirtingų socialinių grupių skaudulius, jautriausias vietas ir taip siekia jas paveikti“, – sako jis.
VDU doktorantas, psichologinių ir informacinių operacijų karininkas Darius Remeika prideda, kad tiek prasidėjus karui Ukrainoje, tiek dar prieš tai, COVID-19 pandemijos sąlygomis, visuomenė išgyveno neapibrėžtumo jausmą. Neapibrėžtumo sąlygomis, pasak jo, dezinformatoriai visuomet turi pranašumą, mat kuomet mokslas negali duoti greitų atsakymų, nes jiems gauti reikia tyrimų, tai gali padaryti dezinformatoriai, kuriems tie faktai nereikalingi.
Tačiau vien mokslas ir diskusijos, dalyvių sutarimu, problemos neišspręs – būtinas skirtingų institucijų bendradarbiavimas. „Mokslininkai yra faktų įkaitai, o faktams reikia tyrimų, kuriuos atlikti užtrunka, o mums reikia dirbti jau dabar“, – teigė Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas.
Asmeninė atsakomybė
LR kultūros ministerijos viceministro Vyginto Gasparavičiaus teigimu, svarbu ne tik ieškoti diagnozių, bet ir vaistų gydymui. Diskusijos dalyviai vienareikšmiškai sutinka, kad visų pirma turime pradėti nuo savęs – ugdyti savo pačių medijų raštingumą. „Turime auginti savo pačių atsparumą. Tik tada galime to mokyti visuomenę“, – sakė Auksė Balčytienė. Jai antrino Algirdas Davidavičius, Vilniaus politikos analizės instituto Nacionalinio medijų ir informacinio raštingumo tinklo atstovas, teigdamas, kad edukatorius yra geras tada, kai pats ugdosi kompetencijas ir mokosi. „Tik savo pačių veiksmais galime sukurti atsvarą dezinformacijai“ – pridūrė V. Gasparavičius. Jo nuomone, reikalinga riboti dezinformacijos srautą ir daryti informacinės erdvės monitoringą, tačiau kitų diskusijos dalyvių manymu, ribojimai dažnai sulaukia atvirkštinės reakcijos.
„Uždrausti neužtenka, nes ką mes pasiūlysime vietoj to, ką uždrausime? Atsparumas atsiras tada, kai žmogus, gaudamas mažas dezinformacijos dozes, įgaus imunitetą, o ne tada, kai jos visai negaus“, – teigė Auksė Balčytienė. Pasak visų pašnekovų, svarbiausia yra pasitelkti edukaciją apie medijų raštingumą, ugdyti kritinį mąstymą, o taip pat supratimą apie dezinformacijos daromą žalą. Ne mažiau svarbu, kad dezinformacijos užkardymas atsispindėtų ir įstatymuose.
Kritinio mąstymo, medijų raštingumo ugdyme, pasak D. Žvirdausko, ypatingas mokytojo vaidmuo. Gretos Kėvelaitienės – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovės – nuomone, šioje vietoje bibliotekos turi itin didelę įtaką, nes yra įsikūrusios visoje Lietuvoje, net mažuose kaimeliuose, buria žmones, skaitytojai į biblioteką ateina ieškodami teisingos informacijos, o taip pat bibliotekose vykdomos įvairios su medijų raštingumu susijusios veiklos. Tačiau pasak profesorės Auksės Balčytienės, mokyti kritiškumo neužteks, jei mokyklos neturės strategijos, plano. „Mums reikia stiprių sprendimų“, – teigė ji ir pridūrė, kad veikia ne tik mokyklos ir bibliotekos, bet ir psichologinės žmogaus nuostatos. „Esame susiję ne tik su žinute, bet ir su medijų aplinka – intuityviai dalinamės, komentuojame. Turime suprasti, kaip veikia technologinė mašina – skaitmeninė erdvė“.
Reikia tęstinumo ir apsijungimo
Vilniaus politikos analizės instituto Nacionalinio medijų ir informacinio raštingumo tinklo atstovo A. Davidavičiaus teigimu, reikalingas planas tęstinėms veikloms. Dabartinės iniciatyvos kartojasi, kopijuoja viena kitą ir yra atskirtos nuo esminės vertybinės perspektyvos – demokratinių vertybių gynimo. Pasak jo, medijų ir informacinio raštingumo tema yra suprantama kaip izoliuota, tačiau iš tiesų ji yra labai susijusi su politika ir galios santykiais, todėl nėra neutrali. „Mes, medijų ir informacinio raštingumo atstovai, esame demokratijos propagandistai, kovojantys su anarchistinėmis, antidemokratinėmis struktūromis. Būti atspariam dezinformacijai – reiškia turėti aiškias demokratines vertybes. Šiuo metu daug programų jaunimui, bet trūksta mokomosios medžiagos vyresnėms kartoms apie demokratines vertybes – jie jų nesupranta arba linkę joms priešintis“, – teigė jis.
Naujienų portalo DELFI.lt verslo vystymo vadovės Ievos Ivanauskaitės manymu, nereikia kategorizuoti žiniasklaidos priemonių, socialinių grupių. Visi mes esame viena visuomenė, sudaryta iš žmonių. „Per vieną dieną DELFI paskelbia 400 naujienų. Žmonės yra selektyvūs – renkasi tai, kas jiems įdomu. Tačiau blogos naujienos labiau patraukia dėmesį. Kodėl trūksta pozityvių dalykų? Nes trūksta resursų, be to, toks yra mūsų, žmonių, mentalitetas“, – teigė I. Ivanauskaitė. Tačiau jos manymu, turėtų būti teisės aktai, kad tokių dalykų kaip dezinformacija nebūtų. „Apskritai, manau, kad trūksta jungties tarp žiniasklaidos, mokyklų ir politikų.“
Neringa Jurčiukonytė, nevyriausybinės organizacijos „Media4Change“ vadovė pabrėžė žmonių įgalinimo svarbą. Pasak jos, tik į veiklą įtrauktas žmogus gali suprasti problemą, vien parodyti ar papasakoti neužtenka. „Formalus švietimas vyksta, kai vienas kalba, o kiti klauso. Bendraamžių švietimas – kai visi įtraukti. Tai yra tęstinis procesas ir tam vienų mokymų negana“. Pasak ekspertės, šiandien besikeičiame turinyje ir skaitmeninėje erdvėje ji matanti daug galimybių mums tobulinti medijų turinį.
Žiniasklaidos vaidmuo regionuose
Konferencijos metu dėmesys skirtas ir regionams. Pasak regioninio laikraščio „Tauragės kurjeris“ direktorės Ramunės Ramanauskienės, regionuose žurnalistų darbas skiriasi nuo didžiųjų naujienų portalų – čia labiau vertinamas spausdintas žodis, nes tai, kas atspausdinta, išlieka ilgam. Pranešėja pastebėjo, kad regionuose ir dezinformacijos apraiškų matyti mažiau.
„Tik bendradarbiaudami galime atrasti atsakymus į klausimus, kokių veiksmų turime imtis toliau, siekdami užkardyti dezinformacijos neigiamą poveikį visuomenei. Šiuo metu visi darome, ką galime, dažnai kartodami tai, ką jau prieš mus padarė kiti, užuot tobulinę esamas sukurtas metodikas. Pavyzdžiui, medijų raštingumo mokymų. Nėra ir vieningo požiūrio, strategijos, kaip galėtumėm drauge siekti didesnio visuomenės skaitmeninio atsparumo. Manome, kad atėjo laikas inicijuoti daugiau koordinacijos šiose valstybės, NVO sektoriaus, pavienių asmenų iniciatyvose“, – sakė Kauno regione dirbanti žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė.
Regionų temą pratęsdamas LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas Dainoras Lukas, aptarė sudėtingą švietimo situaciją užmiestyje. Pasak jo, kaimo vietovėse moksleiviai pasižymi prastesniais rezultatais ne todėl, kad jie yra mažiau gabūs, o todėl, kad jie neturi tokių sąlygų, kokias turi didmiesčių mokyklos. „Mažoje mokykloje neįmanoma sukurti tokių pačių sąlygų ir kokybės. Kai kuriose mokyklose vaikai nesimoko fizikos ar chemijos, nes toje mokykloje nėra šių dalykų mokytojų“, – skaudžias problemas įvardijo D. Lukas.
Reikalinga vieninga politika
DIGIRES projekto vadovės Auksės Balčytienės teigimu, apie informacinę erdvę vis dar kalbame standartizuotai, grėsmingai, naudojame daug štampų – turime matyti situaciją giliau. Šiuo metu nei vienas teisės aktas nereglamentuoja dezinformacijos, tik žongliruojame sąvokomis. Ji kėlė klausimą, kas iš tikrųjų yra skaitmeninis atsparumas ir kaip sukurti jam reikiamą sistemą? „Tiriame medijų raštingumą jau 10 metų, tačiau ši sąvoka dar niekada nebuvo tokia populiari kaip šiandien. Tyrimai parodė, kad Lietuvos žmonės retai tikrina informaciją, mažai žino apie informacijos tikrinimą“, – teigė profesorė.
Tarp svarbiausių diskusijos metu įsivardintų tikslų – pasitikėjimo valstybe, profesionalia žiniasklaida, mokytojais kūrimas, kritinio mąstymo ugdymas, medijų raštingumo mokymas, faktų tikrinimo praktikos tęstinumas. Iš renginio, kurio metu Baltijos visuomenės skaitmeninio atsparumo tyrimų centro DIGIRES asociacija drauge su dezinformacijos užkardymu suinteresuotų organizacijų, institucijų, kitų nišų atstovais bandė išsikelti ambicingus bendrų veiklų 2023-iesiems tikslus, organizatoriai palinkėjo išsinešti keturis žodžius: abejojimas, pasitikėjimas, švietimas ir atsakomybė.
Publikacijos autorė Kristina Berksun
