Grįžti
Į VDU jaunųjų tyrėjų klausimus dezinformacijos temomis atsako LR kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vadovas Deividas Velkas.
Jūsų manymu, kuo ypatingas yra šis (pandeminis, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje, ir ne tik) laikotarpis, ir kodėl komunikacijos ir dezinformacijos klausimai sulaukia tokio išskirtinio (visuomenės, mokslininkų, politikų, tyrėjų) dėmesio? Ar turite kokią metaforą / įvaizdį apibūdinti šio laikmečio jausenai?
Mano manymu, šiuo laikotarpiu posakį „esi tai, ką valgai“ galėtume perfrazuoti į „esi tai, ką matai savo ekrane“. Kalbant apie informacijos poveikį, jos vartojimo įpročius, laikotarpis tikrai nėra lengvas. Aplink daug dirgiklių, dėl kurių žmonės tapo irzlesni ir jautresni tiek savo aplinkai, tiek sau. Nežinojimo, neužtikrintumo dėl ateities jausmas – visa tai žmogų dirgina ir kartu daro jį pažeidžiamą. Šiuo metu sąlygos tokiai įtampai sukurti yra itin palankios. Viena vertus, tokioje įtemptoje situacijoje žmogus gali mobilizuotis, kita vertus, gali būti ir priešingas efektas: žmogus gali prarasti budrumą, daryti daugiau klaidų ar kažko nepastebėti. Visa tai puikiai išnaudoja propagandistai ir manipuliatoriai.
Kas dar yra bendro, tarp šių dviejų įvardintų laikotarpių – ir vienu, ir kitu atveju buvo be galo daug informacijos. Tai informacija, kuri paliečia asmens sveikatą, gyvybę, laisvę. Šių laikotarpių bendras bruožas – visuomenė yra nuolat maitinama didžiuliais informacijos kiekiais, kas, natūralu, kartu padidino ir dezinformacijos kiekį bei matomumą.
Jūsų požiūriu, šiuolaikinė dezinformacija ir jos poveikis Lietuvai (regionui, Europai) yra kažkuo išsiskiriantys ir kas tai būtų? Įvardinkite šiuos požymius/aspektus.
Informacija gali būti pritaikoma prie temų, aktualių visuomenei tam tikru konkrečiu laikotarpiu. Bet metodai ir būdai, netgi technikos, jos nesiskiria, tad didžiulių skirtumų nematau. Kuo esi arčiau židinio, tuo labiau iš jo sklindanti liepsna tave šildo ir kaitina. Panašiai yra ir su dezinformacija. Jos smūgių Lietuva ir Baltijos šalys bendrai patiria nemažai. Bet panašios patirties esame turėję ir praeityje, tad jau žinome, ką tai reiškia ir kokį efektą tai sukelia. Žinoma, technologinių galimybių plėtra ir informacijos kiekiai prisideda prie dezinformacijos poveikio ir įtampos didinimo. Dabar dezinformacijos perdavimo būdai yra labai įvairūs, neužtenka vien išjungti televizorių. Nori to ar ne, dezinformacija tave vis tiek pasiekia, tad jos srautai ir poveikis yra dideli.
Dezinformacijos ir propagandos kriterijų yra įvairių. Baltijos šalys pakankamai daug kalba su kitomis Europos šalimis apie Rusijos poveikį, informacinį karą ir tai, kaip tai vyksta, kokią žalą daro. Ne visos kitos demokratinės visuomenės tuo greitai patiki. Viena, kai tau apie tai sakoma, o kita, kai tai išgyveni pats. Šalys skirtingai suvokia dezinformacijos grėsmes, kai kurios nėra turėjusios tokios patirties. Šiuo aspektu galima sakyti, kad Lietuva yra daugiau pažengusi. Bendrai kalbant, dezinformacijos poveikis yra žalingas visai visuomenei. Ne veltui dezinformacija traktuojama kaip nusikalstamos saviraiškos forma.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo). O galbūt veikia visai kiti dalykai – ką aktualaus matytumėte Lietuvoje?
Komunikacijos priemonės panaikina atstumą, ypatingai tai pasijuto pandemijos metu atsiradus fiziniam barjerui. Todėl komunikacijos, bendravimo tik padaugėjo. Kadangi žmonių, kultūrų, patirčių, nuomonių įvairovė yra be galo didelė, galima sakyti, kad tokioje įvairialypėje terpėje komunikacija sužaidė reikšmingą vaidmenį skirtybių sandūrai ir susipriešinimui. Turint tokią požiūrių į dalykus įvairovę, kažkuria prasme, konfliktas yra neišvengiamas. Komunikacija susipriešinimą ne tik pagreitina, bet ir palaiko, nes ji pati nesiūlo išeičių – ji siūlo didesnį įsitraukimą, bet ne atsitraukimą. Panašiai veikia ir socialinių tinklų algoritmai: gali į juos įsitraukti, bet atsitraukti yra daug sunkiau: jeigu nori panaikinti savo paskyrą, būsi perklaustas ne kartą, ar tikrai to nori. Regis, uždarai duris, bet langas paliekamas atviras. Žmogus savotiškai priverčiamas sugrįžti į tą patį komunikacinį lauką. Aišku, yra ir tokių, kurie niekada į tą lauką taip ir neįžengė – tai žmonės, kurie nenaudoja socialinių tinklų, tam tikra prasme laikosi itin griežtos informacinės higienos. Kažkuria prasme jie laimi, nes jų gyvenime yra mažiau dirgiklių. Tad šiuo požiūriu sutinku su teiginiu, kad susipriešinimas visuomenėje kyla ir dėl komunikacinių dalykų.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Kaip jau ir minėjau, dezinformacija pati iš savęs yra pavojinga saviraiška. Viskas yra užfiksuota jos apibrėžime – dezinformatorius tyčia siekia ir veikia taip, kad dėl jam naudingų tikslų suklaidintų informacijos gavėją. Žinoma, informacijos svarba nėra absoliučiai vienoda, taip ir žalingas dezinformacijos poveikis gali būti nevienodas. Kai kalbame apie visuomenei svarbią informaciją – sveikatą, gyvybę ir panašius gyvenimo prioritetus, natūralu, kad šiomis temomis informacijos, kaip ir dezinformacijos, bus daug. Manau, blogiau yra tuomet, kai žmogaus klaidinimas, sumaišties kėlimas vyksta ne tik faktų, bet ir vertybių lygmenyje. Neturėdamas tvirto vertybinio pamato, žmogus gali būti labai greitai suklaidintas. Kai informacijos gavėjas yra įtraukiamas į dezinformatoriaus pinkles, jis yra ne tik dezinformuojamas, bet ir dezorientuojamas – pradeda nebeatskirti, kas yra tikra ne tik faktų, bet ir vertybių lygmenyje. Be to, jis yra atitraukiamas ir nuo savo gyvenimo tėkmės, savo asmeninių tikslų siekimo, yra įveliamas į tam tikrą tinklą. Manau, tai kelia vidinį konfliktą, įtampą.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra „atspari” dezinformacijai? Kuo tai pagrįsti? Bendrai kalbant, kokias priemones įvardintumėte kaip veikiančias (ganėtinai efektyvias) kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Įvardinkite, pakomentuokite (svarbu Lietuvos ir ne tik patirtis).
Visuomenė yra nevienalytė, todėl jos atsparumas taip pat yra nevienalytis – tam tikri sluoksniai yra atsparesni, kiti – mažiau atsparūs. Į šį klausimą profesionaliau padėtų atsakyti tai, ką apie vieną ar kitą dalyką galvoja statistinis Lietuvos gyventojas. Ar jis tikrai daro taip, kaip galvoja? Ar laikui bėgant tas galvojimas kaip nors kinta ar ne? Ar pateikiamose apklausose žmonės atsako taip, kaip jie nori atsakyti ar taip, kaip galvoja? O kaip patikrinti, ar atsakymas buvo nuoširdus? Galbūt jis yra nuoširdus, bet jo žodžiai nuo veiksmų skiriasi. Šiuo atveju, kalbant apie dezinformaciją ir atsparumą jai bei informacinėms grėsmėms, labiau reikėtų remtis į eksperimentus, žmonių grupės elgsenos tyrimus. Svarbu „pamatuoti“ ne tik gyventojų nuomones ir jas aprašyti, bet ir elgesį.
Žvelgiant iš praeities perspektyvos, Lietuvoje jau esame turėję patirties kovoje su dezinformacija, iš kurios galėjome nemažai išmokti ir tuo pačiu pamokyti kitus: kaip ji veikia, kokių priemonių imtis, kokį efektą tai sukelia visuomenėje.
Tačiau ar mes šią patirtį perduodame savo jaunajai kartai? Eurobarometro praėjusių metų duomenys rodo, kad Lietuvos, visai kitaip nei ES, jaunimui pagrindinis naujienų šaltinis buvo socialiniai tinklai. Nors žinome, kad juose prapuola ir žinios, ir naujienos aktualumas, autentiškumas. Algoritmai toje terpėje veikia taip, kaip sugalvojo jų kūrėjas. Ne kartą esu gavęs pasidalinimą naujiena, kuri jau nebebuvo naujiena, o skelbta prieš keletą metų, bet jos gavėjo priimta kaip naujiena. Nesąmoningai jis tapo auka net ne dezinformacijos, o algoritmo. Nors Lietuvos jaunimas deklaruoja, jog moka užsienio kalbas, daug keliauja ir noriai plečia pažinimo akiratį bei dažnai keičia darbą – rodosi, visi šie veiksniai ir instrumentai turėtų padėti geriau susigaudyti chaoso pilname informaciniame tinkle. Tačiau socialinių tinklų, kaip naujienų šaltinių naudojimas, tarsi tam prieštarauja, o tai kelia susirūpinimą.
Kalbant apie priemones kovoje su dezinformacija, svarbiausias dalykas yra tai, jog šios turi būti kompleksinės. Nes ir problema, su kuria kovojame, yra kompleksinė. Pastaruoju metu nemažai dėmesio buvo skiriama informacijos ribojimams – tiek teisėkūroje, tiek Europoje taikomos sankcijos su tuo susijusios. Tai išsprendžia dalį problemos, bet ne jas visas. Pirmiausia todėl, kad ta pati veiklioji medžiaga yra nukreipiama į pasekmes, o ne į priežastis. Apgenėti medžio šakas ar kamieną paprasta, bet apgenėti šaknyną yra sudėtinga – gyvybingos šaknys ir toliau gali želdinti ūglius. Tad apribojus prieigą viename žiniasklaidos kanale, jis persikelia į kitą – ar tai būtų nelegalus, piratinis turinys internete, ar tai būtų dezinformacija.
Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet medijų ir informacinio raštingumo ugdymas yra viena iš dažniausiai minimų priemonių kovoje su dezinformacija. Aišku, ją įvardinti yra lengviau negu ją įgyvendinti. Skandinavijos, šiaurės šalių patirtis, šiuo atveju, yra vertinga ir turėtume ją plačiau paanalizuoti, kaip jauną žmogų būtų galima nukreipti teisinga linkme. Manau, gera pradžia, yra vadinamieji mokyklos laikraščiai, radijo, žinių laidos. Tokia veikla leidžia iš arčiau susipažinti su informacijos rinkimu, kūrimu ir tuo pačiu jos įtaka. Jeigu jau mokyklos suole yra suteikiama galimybė įgauti patirties, vadinasi, jau esi kažkiek medijų srityje raštingas, kadangi spėjai pabūti toje „virtuvėje“. Kalbant paprastai, medijų raštingumas yra apie tai, kaip tapti raštingu savo kasdieniniame gyvenime, ne tik mokykloje pamokų metu. Kokius šaltinius renkiesi? Kaip skaitai tekstą – nuo galo ar nuo pradžios? Ar pasitenkini tik antraštėmis ir užrašais po nuotraukomis? Tai jau daug pasako apie tave, kokiais kriterijais remdamasis atsirenki informaciją. Ar turi savo informacijos patikros sistemą, žingsnius, kuriuos tu atlieki? Jei tokios sistemos neturi, kažkuria prasme, tavo imunitetas silpnas. Visa tai yra informacijos vartojimo higiena.
Diskusijų metu dažnai girdžiu žmones kalbant, kad tam tikra informacija jų nepaveikia ar įjungtą televizorių naudoja tik kaip foną. Klaidinga manyti, kad tai nė kiek neturi įtakos. Daro įtaką, ir tai vyksta nepastebimai. Kuomet valgai maistą, ne visada atkreipi dėmesį, kaip jis veikia tavo organizmą. Tai ir su informacijos vartojimo įgūdžiais, higiena yra kažkas panašaus. Pats asmeniškai irgi turiu keletą taisyklių, kuriomis stengiuosi vadovautis. Kasdieniniame gyvenime stengiuosi kai kurių dalykų nepriimti asmeniškai ir nereaguoti jautriai. Dar studijų metais įsiminė viena dėstytojo pasakyta frazė, kuria iki šiol vadovaujuosi – neskubėk daryti išvadų, skubėk susirinkti įrodymus. Jeigu žmogus yra stipriai įsitraukęs į informacinį lauką, jis turi turėti kažkokias taisykles.
Paminėjote medijų raštingumą, kompleksiškų priemonių taikymą kaip galimą efektyvią kovą prieš dezinformaciją. Kalbant bendriau, ką visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti (iškart!), ir kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Siūlyčiau iškart pradėti nuo savęs – susikurti informacijos vartojimo higienos taisykles. Tam yra daugybė įrankių. Jei nuo savęs nepradedi ir net negalvoji to daryti, nežinau, ar gali pagelbėti mokslininkai, analitikai ar politikai. Tai bus tik tų žmonių nuomonė, o tu ir toliau sėdėsi lyg niekur nieko.
Bendrai yra daroma nemažai, kiekvienas tegul dirba savo darbą – žurnalistai tikrina faktus, mokslininkai tiria visuomenės elgesį, bet, manau, kad šiuo aspektu, siekiant patikrinti visuomenės atsparumą, tų tyrimų, eksperimentų turėtų būti daugiau. Tačiau visame šiame fone girdžiu bendrą nuogąstavimą, kad mokyklos suole jaunas žmogus turi mažai diegiamų kritinio mąstymo įgūdžių, to paties medijų ir informacinio raštingumo, nors kompiuterinis raštingumas yra pakankamas. Kalbėdamas apie specialių žinių ir įrankių stygių mokyklos suole, neturiu omenyje kažkokios specialios programos, nors pasigirsta kalbų ir apie tokios idėjos įgyvendinimą – kad tai turėtų būti speciali programa, pamoka.
Manau, kad šiek tiek keisti reikia ne dalyką ar pamoką, bet patį mokymo būdą, metodiką, tai, kaip konkretus dalykas yra išdėstomas, kokiu būdu yra prieinama prie išvadų, kodėl būtent prie tokių. Tokia metodika galėtų būti panaudojama universaliai, visose pamokose. Manau, kad kritinio mąstymo mokytis galima literatūros pamokoje, skaityti tarp eilučių – matematikos.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” iš šio (pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje) laikmečio? Ką praradome, ko išmokome? (svarstant apie komunikaciją, dezinformaciją, visuomenės nuotaikas).
Praradome laiko, energijos. Kalbant apie karą, prarasta daugybė gyvybių – tai reiškia ir galimybių, gyvenimų, likimų. Bet kažkuria prasme šiose krizinėse situacijose vieni prisiminėme, o kiti atradome empatiją. Tikiu, kad išeisime išmokę pamokas, kokių iki tol neturėjome bei prisimindami vertybes, kurias, galbūt, primiršome. Tačiau, ar dėl viso to jausimės geriau, nesu tikras.
Interviu atliko Dominyka Lapelytė
