Grįžti
Visiems žinoma, kad tuščia erdvė neužpildyta ilgai neužsibūna. Pasak mokslo žurnalistės, faktų tikrintojos Godos Raibytės-Aleksos, mokslo komunikacija yra gyvybiškai svarbus procesas, nes kai ji nevykdoma – tuščią informacinę erdvę užima melagingos naujienos ir dezinformacija, o kuo žmonės žino daugiau ir yra geriau informuoti, tuo jais sunkiau manipuliuoti ir juos apgauti. Mokslo žurnalistė atsako į klausimus apie proaktyvios komunikacijos svarbą, paplitusius mokslo mitus ir faktų tikrintojų darbą kriziniais laikotarpiais.
Kokios melagingos naujienos pastaraisiais metais bei šiuo metu labiausiai sklinda medicinos, mokslo srityse?
Medicinos ir mokslo srityse daugiausiai pastebiu melagingų naujienų, susijusių su vakcinomis, pandemija, COVID-19 liga, jos eiga – meluojama apie skiepų veikimą, šalutinius poveikius, komunikaciją, klaidingai (specialiai ar ne) interpretuojama susirgimų, mirčių ir pan. statistika, sumenkinama COVID-19 liga, meluojama, kad pandemija netikra, išgalvota ir pan. Tačiau pastebimai daugėja ir su klimato kaita susijusių melagingų naujienų, ypatingai tų, kurios bando paneigti žmogaus veiklos įtaką planetos klimatui.
Pasidalinkite Jūsų akimis labiausiai absurdiškomis, bet visuomenėje plačiai paplitusiomis, mokslo ar medicinos srities melagingomis naujienomis.
Tikriausiai tai būtų ta melaginga naujiena, kad yra kažkokia „sistema“, „elitas“, kuris viską valdo, kažkoks planas, kuriuo siekiama dirbtinai sumažinti žmonių populiaciją. Jei pati absurdiškiausia girdėta, tačiau tikriausiai ne taip paplitusi – kad COVID-19 skiepais į organizmą suleidžiamas nanorobotas, kuris pamažu mūsų organinę medžiagą verčia į sintetinę, tai yra – mus verčia robotais. Tiesa, abiem atvejais, nesu tikra, kiek šios teorijos yra paplitusios visuomenėje bendrai – aš melagingų naujienų ieškau soc. tinkluose, įvairiuose tinklaraščiuose, kurie nuolat platina melagingas naujienas. Sprendžiant tik iš to, būtų sunku įvertinti jų paplitimą visuomenėje. Man visada norisi būti optimiste ir tikėti, kad absoliuti dauguma žmonių nepatiki šiomis sąmokslo teorijomis.
Kaip faktų tikrintojas tikrina informaciją? Kokiomis pagrindinėmis taisyklėmis jis vadovaujasi?
Pirmiausia, pažiūriu, kokie išsakomi argumentai, tada – kokie įrodymai tiems argumentams pateikiami, kokie yra pateikiamų įrodymų šaltiniai. Tada viską tikrinu – analizuoju originalius šaltinius, skaičius, įrašų datas, cituojamus ekspertus, vaizdo medžiagą, skaitau mokslinius straipsnius, naudoju įvairius vaizdų įrankius, ieškau logikos klaidų, prašau konkrečios srities ekspertų ar mokslininkų pagalbos ir pan. Pagrindinė taisyklė – viską tikrinti, tikrinti, tikrinti. Su laiku procesas darosi greitesnis ir efektyvesnis – imu atpažinti būdingas formuluotes, teiginius, naudojamus šaltinius.
Neseniai išgyvenome pandemijos krizę, kurios akivaizdoje buvo itin palanki terpė klestėti dezinformacijai. Kaip pasikeitė faktų tikrintojo vaidmuo šiuo laikotarpiu?
Faktų tikrintojas tapo ir priešas, ir draugas. Priešas ir paniekos objektas tiems, kurie skleidžia dezinformaciją. Draugas tiems, kurie patys neturi laiko ir įgūdžių informaciją tikrinti. Faktų tikrintojas, mano nuomone, tapo vis reikalingesnė specialybė, nes pandemijos, karo akivaizdoje supratome, kokia įtakinga gali būti informacija ir kad ja galima manipuliuoti blogiems tikslams.
Su kokiais padidintais iššūkiais žurnalistai, faktų tikrintojai susiduria kriziniu laikotarpiu?
Krizėje tikrinti informaciją yra daug sunkiau, vien dėl jos kiekio ir šalių, kurios suinteresuotos ta informacija manipuliuoti. Be to, dezinformacijos metodai vis sudėtingėja, reikia mokytis ir laikyti ranką ant pulso kasdien. Kitas dalykas – emocinis krūvis. Tikrai būna žmogiškai sunku skaitant ir vėliau nuodugniai analizuojant melagingas naujienas, susijusias su Rusijos sukeltu karu Ukrainoje, kai meluojama apie ukrainiečių patiriamą tragediją, bandoma sumenkinti situaciją, pateisinti protu nesuvokiamus barbariškus rusų veiksmus. Nėra taip, kad padarai darbą ir pamiršti – tokios jautrios temos pasilieka su manimi ilgiau nei norėtųsi.
Kaip apskritai krizių kontekste keičiasi žiniasklaida ir žurnalistų darbas?
Ką pastebėjau iš savo, kaip mokslo žurnalistės, perspektyvos, gerėja žurnalistų ir mokslininkų santykis. Manau, mokslininkai vis geriau supranta žurnalistinio darbo niuansus, o žurnalistai – mokslinio. Pavyzdžiui, pandemijos pradžioje tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidoje matydavau, kad rašoma apie dar nerecenzuotus mokslinius straipsnius, nepaminint, kad jis dar laukia recenzavimo, o po šio proceso viskas gali pasikeisti iš esmės. Dabar to beveik nebepastebiu, tad darau prielaidą, kad žurnalistai geriau susipažino su mokslinio straipsnio ciklu.
Ko galėjome pasimokyti iš tokių krizinių situacijų? Ką naudingo jos davė, atskleidė?
Manau, dar per anksti sakyti, nes iš vienos krizės peršokome į kitą. Tačiau pastebėjau vieną dalyką, kad žmonės vis geriau supranta propagandos poveikį. Matėme tai pandemijos akivaizdoje, dabar – karo. Propaganda veikia, ji daro įtaką žmonių pasirinkimams ir veiksmams, tai nėra nekaltas „kas ką nori, tas tą žiūri“ procesas. Tikiuosi, surasime būdų, kaip efektyviai į propagandą reaguoti.
Kokius pagrindinius veiksmus, Jūsų manymu, privalu atlikti, norint demaskuoti, ar naujiena yra atitinkanti tikrovę, ar faktais nepagrįsta dezinformacija?
Nebus lengva, bet visada rekomenduoju paklausti savęs keturių klausimų: kokie yra įrodymai išsakomiems argumentams? Kas yra tų įrodymų pirminis šaltinis? Ar įrodymai veda būtent į tokias išvadas, kokios padarytos? Ir kokia emocija kyla? Šitas paskutinis klausimas sudėtingas, bet itin svarbus, nes dezinformacija dažnai konstruojama taip, kad sukeltų stiprią neigiamą emociją. Nebus lengva, bet informacinis raštingumas yra įgūdis, kurio turime mokytis.
Kaip dezinformaciniai pranešimai kopijuoja profesionalią žurnalistiką ir kokių pavojų kelia žurnalistų bendruomenei?
Visų pirma, imituoja žiniasklaidos priemonę, bet be žiniasklaidos kanalams taikomų reikalavimų. Rašo straipsnius, kuriems neva naudoja šaltinius, kalbina ekspertus. Tik tie šaltiniai nepatikimi, o ekspertai – ne ekspertai. Pavyzdžiu, vienas Lietuvoje ir užsienyje labai mėgstamų COVID-19 vakcinų „ekspertų“ yra belgas veterinaras, daug metų nebeužsiimantis net veterinarine veikla. Tačiau jis pateikiamas vos ne kaip vienas iš vakcinų išradėjų ir didžiausių ekspertų. Dar viena savybė – tokios publikacijos sudaro įspūdį, kad visa kita žiniasklaida meluoja, yra nupirkta, bet ne jie, jie vieninteliai „tiesos nešėjai“, vieninteliai tikri ekspertai ir tik jais galima pasitikėti.
Gali susidaryti įspūdis, kad žurnalistu gali dirbti bet kas ir šiaip jau žurnalistai yra blogiečiai, jais negalima pasitikėti, nes jie nori pakenkti. Taip, mano nuomone, sumenkinama ir apšmeižiama žurnalisto profesija.
Žvelgdama į situaciją Lietuvoje, kokius žingsnius įvardintumėte kaip svarbiausius viešosios politikos žingsnius kovoje su dezinformacija – ką ir kaip reikėtų daryti žiniasklaidos, švietimo ar kitose srityse, kad visuomenė taptų atsparesne?
Edukuoti ir komunikuoti. Dabar matome, kad mokslo komunikacija yra gyvybiškai svarbus procesas, o kai ji nevykdoma – „šiltą vietelę“ užima melagingos naujienos, dezinformacija. Kuo žmonės daugiau žino, tuo juos sunkiau apgauti ir paveikti. Dabar girdžiu iš institucijų, kad „komunikacijos užtenka, viskas gerai“, kartais netgi tarsi kaltinami žmonės, kad jie kažko nesupranta. Tačiau faktas, kad komunikacijos tikrai neužtenka. Padrika informacija NĖRA komunikacija. Taip pat, jau metas pradėti daryti tyrimus, kad žinotume, kokios visuomenės grupės ir KODĖL nepasitiki vieša patikima informacija. Tada ieškoti komunikacijos priemonių, kurios pasiektų būtent tų žmonių širdis. Dabar viskas pagal vieną kurpalį matuojama.
Kas galėtų ir turėtų būti svarbiausi pokyčių iniciatoriai?
Būsiu šališka, bet pasakysiu – mokslininkai. Daugiau klausykime jų, nes tie žmonės dažniausiai šiaip sau nekalba ir turi kaip pagrįsti savo teiginius. Taip pat, iš patirties matau, kad pokyčiai ateina iš visuomenės, taigi mes visi tame dalyvaujame. Mano nuomone, numesti atsakomybę kitiems nebeveikia – taip niekas ir nesikeis, nes perdavinėsime estafetę kitiems, kai ir mums reikia tame dalyvauti. Kiekvienas esame atsakingas už savo valstybę.
Ačiū už pokalbį.
Interviu atliko Kristina Berksun
Jei kyla papildomų klausimų ar norite naudoti šioje publikacijoje pateikta medžiaga parašykite mums el.p. info@digires.lt
