Grįžti
Visus metus iniciatyva DIGIRES kėlė diskusinį klausimą, kas atsakingas už skaitmeninį visuomenės narių atsparumą. Ta tema VDU jaunesnieji tyrėjai parengė interviu ciklą su skaimeninio atsparumo, dezinformacijos, informacinių karų lauko ekspertais. Publikuojame interviu su VU Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi.
Ar sutiktumėte su teiginiu, kad susipriešinimas šiuolaikinėse demokratijose/visuomenėje kyla dėl komunikacijos dalykų (komunikacijos stygiaus ir nesusikalbėjimo). O galbūt veikia visai kiti dalykai – ką aktualaus matytumėte Lietuvoje?
Mes iš tikrųjų gyvename labai sudėtingame laikotarpyje: geopolitiškai, politiškai ir emociškai. 2014 metais prasideda įvykiai Ukrainoje, grąžinta šauktinių kariuomenė, toliau – Sauliaus Skvernelio vyriausybė, mitingai prie Seimo, po to – pandemija, karantinas, baimės, susiskirstymas, ir dar „ant viršaus“ įvykiai Ukrainoje. Visuomenė „išeina“ į šį laikotarpį be normalių atostogų, pavargusi, įsitempusi, greitai susierzinanti. Nėra atsparumo ir pakantumo kitai nuomonei. Gyvename laike, kai žmonės socialiniuose tinkluose gali sakyti ką nori, taip suburti didelę auditoriją, tapti nuomonės formuotojais Tenka apgailestauti, kad medijos yra praradusios savo pasitikėjimą – visų šitų veiksmų suma, komunikacinės veiklos „troškinys“ yra būtent toks, koks yra.
Žvelgiant iš jūsų ekspertinės/profesinės srities, kokie yra didžiausi iššūkiai, pavojai ir rizikos, kurias demokratijai (Lietuvoje, galbūt ir Europoje) kelia dezinformacija?
Suprasdami, kad mes nelabai turime kitokių priemonių kaip kovoti su dezinformacija, kaip tik ją užkardyti, mes pradedame viską uždarinėti. Kitaip sakant, kada tau duoda į rankas plaktuką ir tau kiekvienas objektas atrodo kaip vinis, kurį reikia įkalti. Ir čia yra didelis pavojus, kada tu nori pritaikyti šitą draudimo sprendimą kaip patį efektyviausią, kuris nebūtinai yra efektyviausias ir geriausias. Turi gyventi su tuo, kad dalis žmonių bus priešingos nuomonės, kvailų įsitikinimų ir taip toliau, bet turi su tuo gyvent, nes vien tik uždaręs propagandą ir dezinformaciją skleidžiančius kanalus gausi dar didesnę problemą.
Kita problema, kad mūsų visuomenė susiskaldo į mažus sluoksnius ir tada gaunasi, kad mes negalime pasiekti pilnos auditorijos. Pasakius metaforiškai , jeigu laiptinėje gyvena 10 žmonių, mes pasiekiam 3, o 7-ių – nepasiekiam. Tad klausimas, kurie „užduos toną“, tie 3 ar 7? Greičiausiai , kad 7, kurių nepasiekiam, nes jie nesupras kodėl taip yra, jie ir nulems. Todėl labai sudėtinga turėti visuomenės susitelkimą, bendrų sprendimų darymą. Problemoms, pavyzdžiui, pandemija, kurią išspręsti reikia kolektyvinio sprendimo, o tu neturi kolektyvo, jo fizižkai negali prisišaukti, nes kolektyvas yra išsivaikščiojęs į skirtingas puses.
Kokia jūsų nuomonė, ar šiuolaikinės Lietuvos visuomenė yra “atspari” dezinformacijai? Kuo tai pagrįsti? Bendrai kalbant, kokias priemones įvardintume kaip veikiančias (ganėtinai efektyvias) kovoje su dezinformacija Lietuvoje? Įvardinkite, pakomentuokite (svarbu Lietuvos ir ne tik patirtis).
Viena vertus – taip, kita vertus – ne.
Taip, nes Lietuvos viešojoje erdvėje yra daug kalbama apie bandymus informacinio karo priemonėmis daryti įtaka politiniams sprendimams, kalbama apie propagandos poveikį, yra priimta daugybė sprendimų, yra daug viešojoje erdvėjė informacinių straipsnių, kalbų, pranešimų ir t.t. Tas suvokimas Lietuvoje yra kur kas didesnis, kitos užsienio šalys nėra patyrusios tokių dalykų, niekada to nėra mačiusios, todėl tai joms yra nauja, o mums tai jau turėta patirtis.
Kadangi tai mums ne naujiena, mes jau esame tai patyrę, mes esame pranašesni, atsparesni. Kitas dalykas kodėl mes esam atsparūs – jeigu aš paklausčiau, kam esame atsparesni? Kremliaus įtakai, taip, bet visoms kitoms idėjoms, ypač ateinančioms iš Vakarų pasaulio, pavyzdžiui, apie klimato kaitą, esame mažiau pasirengę. Vakaruose tai yra svarbus klausimas, kai kas sakys, kad reikia pereiti prie elektromobilių, šį sprendimą turės priimti Vyriausybė (vidaus degimo variklių apmokestinimas), žmonės, kurie nėra turtingi pradės klausti, kodėl taip yra ir čia kažkas pradės sakyti, kad tai yra tik eilinis pinigų „nulupimas“ nuo žmonių, nes klimato kaita yra didelė sąmokslo teorija. Nesu įsitikinęs, kad valdžios institucijos ir jų atstovai turės pakankamai galios įtikinti, jog tai yra pereinamasis laikotarpis ir tai yra kaina, kurią reikės sumokėti.
Trečias dalykas, pas mus nėra tyrimų, kurie parodytų kaip dezinformacija yra paveikusi žmones. Tikrasis psichologinis tyrimas, kurį reikėtų padaryti: viena grupė gauna dezinformaciją, kita – negauna, ir žiūrėti ar ta kuri gavo dezinformaciją, jos sprendimai yra tokie kokių tikėjosi tie, kurie tą dezinformaciją siūlė, bei lyginti su tais, kurie tos informacijos negavo. Tik tuomet galima statistiškai išskaičiuoti poveikį, tačiau tai yra brangūs tyrimai. Jeigu dezinformacija yra transliuojama – vadinasi, tai veikia, tik negalime pasakyti kiek tai veikia.
Kalbant bendriau, kas visuomenės atsparumo prieš dezinformaciją didinimo požiūriu dabar būtų svarbiausia daryti (iškart!), ir kas to turėtų imtis – žurnalistai, politikai, mokslininkai, analitikai, visuomenė?
Kritinio mąstymo ir raštingumo vystymas. Formaliai taip, bet tai yra ilgalaikis procesas, jeigu mes šiandien tai pradedame daryti, rezultatus turime po dešimt metų. Daug kas iš politinių sprendimų priėmėjų, žmonių sako, kad negali tiek laukti, nori rezultato čia ir dabar. Tačiau kito recepto nėra. Antra problema su medijų raštingumu, kas ten bus įdėta? Šioje vietoje, sunku rasti bendrą vardiklį. Dar vienas sprendimas, jeigu iš 10 žmonių, 7 mums yra nepasiekiami, mes turime padaryti, kad jie būtų pasiekiami. Kaip tie žmonės turėtų būti pasiekiame? Mes turėtume turėti kanalą (medijų kanalą), kuriame, pavyzdžiui, iš dešimties, šeši žmonės pasižiūri žinias, ar kt. Tam tas kanalas turi būti įdomus, tam turi būti investuota daug pinigų ir dirbama nuosekliai. LRT turi konkuruoti ne tik su rusiškomis medijomis, bet ir su tokiomis platformomis kaip NETFLIX.
Dezinformacijos atsparumo didinimo galėtų imtis mokyklos, švietimo mokslo ministerija, tačiau visi skyriai miestuose dirba skirtingai todėl ir kokybė skirtųsi.
Kokia būtų jūsų nuomonė apie tai, kokie mes “išeisime” ir šio (pandeminio, Rusijos invazijos ir karo Ukrainoje) laikmečio? Ką praradome, ko išmokome? (svarstant apie komunikaciją, dezinformaciją, visuomenės nuotaikas).
Visų pirma, pandemija. Pirmiausia, valdžia nekontroliuoja informacinės erdvės, jos žinutės nepasiekia bendros informacinės erdvės. Antra, visuomenė yra susiskaldžiusi, ir tai yra labai blogai kai turime karinę grėsmę iš Rusijos pusės. Šioje visoje situacijoje mus savotiškai net gelbėja, Ukrainos ir Rusijos karas, nes žmonės kažkiek suprato laisvės svarbą, atsirado didesnis visuomenės susitelkimas.
Kada pasikeis Vyriausybės, tai kas ateis po dabartinės, ar politikai sau bus pasidarę išvadas. Ar bus suvokimas, kad buvo padarytos klaidos, ar kažkas padarys reviziją, kad klaidos nebūtų kartojamos.
Dabar mes nežinome, kaip baigsis Rusijos-Ukrainos karas, o nuo to labai daug kas priklausys. Aš matau didelę Lietuvos viešojo administravimo problemą, tai yra susiję su komunikacija – tai kas buvo vakar, šiandien jau nebesvarbu, o rytoj yra pamirštama. Ateina nauja karta, kuri darydama kažką iš naujo, daro lygiai tas pačias klaidas, nes neprisimena.
Interviu atliko Rimgailė Kasparaitė
Jei kyla papildomų klausimų ar norite naudoti šioje publikacijoje pateikta medžiaga parašykite mums el.p. info@digires.lt
